Ar įmanomas racionalus dialogas su žmonėmis, metų metais vartojančiais Rusijos propagandą ir keisčiausias sąmokslo teorijas? Tokį klausimą kelia dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programoje rodomas filmas „Didžioji patriotų kelionė“. Čekų režisierius Robin Kvapil imasi netikėtos avantiūros. Tris Putino gerbėjus, įsitikinusius, kad karas Ukrainoje – apgaulė, kartu su filmavimo komanda jis veža iki bombarduojamo Charkivo. Filmo herojai kelionėje akis į akį susiduria su asmeniniams įsitikinimams prieštaraujančia realybe.
Tyrimą apie dezinformaciją atlikusi VU FsF socialinės politikos profesorė Daiva Skučienė sako, kad tokiais atvejais viskas, ką galime padaryti – parodyti, kad realybė gali būti kitokia. Bet čia nevalia pamiršti žmogiškos pagarbos. Pašnekovę kalbina Monika Augustaitytė-Mickūnienė.
Pradėti norėčiau nuo asmeniškesnio klausimo: ar jūsų artimoje aplinkoje yra žmonių, kurie tiki sąmokslo teorijomis, dezinformacija ir palaiko radikalias politines jėgas? Jei taip, ar diskutuojate su jais?
Taip ir tikrai tenka apie tai kalbėtis. Pastebiu tokią tendenciją: tą akimirką atrodo, kad tavo argumentai įtikina, tačiau kitą kartą susitikus viską tenka pradėti iš naujo. Diskutuoju, stengiuosi kantriai paaiškinti, bet tai – viskas, ką galiu padaryti. Svarbiausia bent trumpam pasėti abejonę, parodyti, kad realybė gali būti kitokia. Nesiekiu žmogaus perauklėti – čia būtina pagarba. Kiek jis pajėgus priimti, tiek.
Filmo „Didžioji patriotų kelionė“ režisierius sakė: „Supratau, kad pasikeisti turiu aš pats. Bandymas visus suprasti ir bet kokia kaina susitarti gali tapti didžiausiu mūsų silpnumo šaltiniu“. Ar tikite, kad įmanoma pakeisti nuomonę žmonių, kurie metų metus vartoja rusišką propagandą?
Esu įsitikinusi, kad bandyti privaloma bet kokiu atveju. Tai kova už visuomenės atsparumą, o kartu ir esminis mūsų nacionalinio saugumo elementas. Propaganda ir dezinformacija visuomet nutaikoma į pažeidžiamiausias vietas: ten, kur žmogui skauda, kur jis piktas, nusivylęs ar netekęs vilties. Šie naratyvai susipina su asmenine savijauta, todėl melu patikėti tampa nepalyginamai lengviau nei racionaliais argumentais. Kai įsijungia emocijos, protas atsitraukia.
Dezinformacija grėsmių akivaizdoje tampa mirtinai pavojinga. Vykdant bendrą projektą su Ukraina, viena kolegė ukrainietė tiesiai pasakė: „Pas mus daug išdavikų“. Tai – neatsparios visuomenės pasekmė, kuri karo metu virsta egzistenciniu pavojumi. Tačiau ši kova vyksta ir taikos metu. Tai nuolatinis darbas dėl piliečių pasitikėjimo savo valstybe.
2024 metais kartu su kolegomis atlikote mokslinį tyrimą, kurio metu nustatėte socialiai pažeidžiamų grupių atsparumą dezinformacijai lemiančius veiksnius. Ką jis atskleidė?
Mūsų atlikti pusiau struktūruoti interviu skirtingose Lietuvos savivaldybėse išryškino aiškią tendenciją: pajamos ir išsilavinimas daro tiesioginę įtaką tam, kaip vertinami teiginiai, atspindintys Rusijos dezinformacijos naratyvus. Kuo žemesnis išsilavinimas ir mažesnės pajamos, tuo labiau jais tikima. Šiose grupėse pasitikėjimas valstybe ir jos tarnybomis taip pat yra nepalyginamai mažesnis.
Kalbantis su žmonėmis paaiškėjo, kad jie jaučiasi apleisti ir nesuprasti valdžios, kadangi jų skurdo ir pajamų problemos nesprendžiamos dešimtmečiais. Viename interviu net nuskambėjo frazė: „Lietuvos prezidentas labiau rūpinasi Ukrainos reikalais nei mūsų“. Priešiškoms jėgoms tokios nuotaikos yra itin patogios. Jomis manipuliuojama situaciją paaštrinant ir skatinant priešintis nacionalinei politikai: „Žiūrėkite, padedama kitiems, o jūs patys skurstate“. Vis dėlto, labiausiai man įstrigo pasakymas: „Mums trūksta elementarios pagarbos kaip žmonėms“.
Iš kur kyla šis nepagarbos jausmas?
Visų pirma – iš valdžios. Socialinėje politikoje išskiriami trys gerovės ramsčiai: darbo rinka, šeima ir valstybė. Žmonėms, netekusiems pajamų dėl bedarbystės, ligos, negalios ar pensinio amžiaus, darbo rinkos ramstis išnyksta. Šeimos finansinio užnugario dažnas taip pat neturi. O dar jei nutrūksta socialiniai ryšiai, apima jausmas, kad nebesi visavertis bendruomenės narys. Ši atskirtis skurdo atvejais pasireiškia itin skaudžiai. Lieka vienintelė atrama – valstybė.
Tačiau kai valstybės pagalba ar teisiniai mechanizmai vis tiek įstumia žmogų į situaciją, kai neįmanoma sudurti galo su galu, ji tampa tarsi pamote. Ilgainiui tai pakerta pasitikėjimą visuomenės sutartimi ir sukelia gilų nusivylimą. Vienas pagrindinių Rusijos naratyvų – demonstruoti „teisuolio“ poziciją, teigiant, kad jie žino, kaip viskas turi veikti „teisingai“. Žmonėms, išsiilgusiems tvirtos rankos, kuri ateitų ir išspręstų jų problemas, šis pasakojimas atrodo patrauklus.
Kokie veiksniai lemia nepasitikėjimą tradicine žiniasklaida?
Tyrimas atskleidė netikėtą faktą: dalis žmonių oficialios žiniasklaidos paprasčiausiai nesupranta. Jie sako: „Nesuprantu turinio“. Kai turinys atrodo pernelyg sudėtingas ar tolimas, natūraliai atsigręžiama į šaltinius, kurie atliepia kasdienį pyktį, nuoskaudas bei nusivylimą valdžia. Žiniasklaidos kalba turėtų būti prieinamesnė ir paprastesnė.
Tuo tarpu alternatyvūs, nesisteminiai šaltiniai veikia tiesiogiai per emocijas. Tyrinėdami šiuos kanalus pastebėjome manipuliacijas autoritetais: pacituojamas koks nors mokslininkas, taip suteikiant melui svorio. Mačiau net savo kolegų pasisakymus, ištrauktus iš konteksto – teisingos mintys buvo pritaikytos visiškai priešingai žiniai kurti. Labai sudėtinga kažką drausti neperžengiant demokratijos ribų – juk visi turi teisę kalbėti. Tačiau kai manipuliacijos pasiekia žmones, stokojančius medijų raštingumo ar įpročio tikrinti faktus, prarandama dalis visuomenės, kuri kritiniu momentu gali tapti ginklu iš vidaus.
Vidurio ir Rytų Europai apskritai būdingas istorinis nepasitikėjimas valdžia – tai sovietmečio paveldas. Mums buvo svarbu išsiaiškinti: kiek čia veikia ši istorinė inercija, o kiek – reali dabartinė socialinė atskirtis. Atskirti nelengva, nes tarp pritariančiųjų Rusijos dezinformacijai buvo ir vidutines pajamas gaunančių asmenų. Tai rodo bendrą regioninį foną. Tiesa, jaunoji karta, kuri nepatyrė laikotarpio, kai valdžia gyveno sau, o žmonės – sau, į institucijas ir demokratiją žiūri visiškai kitaip. Galiausiai tyrimo išvados atveda prie neišvengiamos tiesos: mums ir toliau reikia dirbti su sovietine nostalgija.
O kiek prie dezinformacijos suvešėjimo prisidėjo COVID-19 pandemija?
Ji padarė tiesioginį poveikį. Į klausimus, susijusius su sveikata ar gyvybe, žmonės reaguoja nepalyginamai jautriau. Sąmokslo naratyvai sėjo abejones ir dar labiau gilino istorinį nepasitikėjimą institucijomis. Netrukus prasidėjusi plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą šias įtampas sujungė į vientisą, iki šiol tebesitęsiantį informacinį spaudimą.
Jūsų atlikto tyrimo tikslas buvo pateikti rekomendacijas institucijoms dėl visuomenės atsparumo hibridinėms grėsmėms politikos įgyvendinimo. Kokiomis priemonėmis reikėtų stiprinti mūsų atsparumą?
Socialiai pažeidžiamiems asmenims būtinas kryptingas dėmesys. Informacija juos turi pasiekti natūralioje jų aplinkoje, o kalbėtis reikia kantriai ir suprantamai. Pavyzdžiui, darbo netekę asmenys didelę dalį laiko praleidžia socialiniuose tinkluose – jiems reikalingas trumpas, vizualus, faktus aiškinantis turinys. Tuo tarpu vyresnio amžiaus respondentai pareiškė, kad faktų tikrinimo mokymai jų nedomina. Būtina į tai atsižvelgti ir nepiršti nepatrauklių formatų. Reikia eiti ten, kur šie žmonės lankosi kasdien: į bibliotekas, bendruomenių centrus, senjorų klubus ar net maisto dalijimo punktus. Pažvelkime į skaičius: senjorai sudaro penktadalį mūsų visuomenės.
Žmonės su negalia mūsų tyrime taip pat ryškiai išsiskyrė kraštutiniais, nusivylimo kupinais atsakymais – jų socialinė atskirtis milžiniška. Pridėkime bedarbius ir pamatysime, kad kalbame apie beveik du penktadalius šalies gyventojų. O kur dar tie, kurie uždirba vidutiniškai, tačiau vos suduria galą su galu. Tai didžiulė visuomenės dalis, dėl kurios verta stengtis. Džiugu, kad mūsų tyrimo išvados atkreipė dėmesį.
Dalis visuomenės jau nebepasitiki elementariomis mokslinėmis tiesomis. Kaip tokiame kontekste šiandien matote akademinės bendruomenės ir savo pačios vaidmenį?
Mes klausėme žmonių, ar jiems reikia mokslininkų paaiškinimų, ir jie atsakė, kad reikia. Todėl viena mano rekomendacijų – mokslo bendruomenė privalo drąsiau eiti į viešumą ir kalbėti suprantama kalba. Pasitikėjimas prezidento institucija išlieka didelis, todėl lyderystė čia irgi yra būtina. Nors politikų reitingai ir svyruoja, reikia prisiimti atsakomybę ir kriziniais momentais išeiti bei kalbėti.
Aš pati savo srityje dažnai susiduriu su situacija, kai mokslininkų tyrimai nugula ministerijų stalčiuose. Reikia suprasti, kad ekspertų siūlymus politikai neretai priima tada, kai jiems jie atrodo palankūs, o kai nepatogūs – tyrimai gali būti nustumiami į šalį. Tačiau tai neatima noro dalintis tiesa. Kitaip negalima, kai tyrimo duomenys rodo faktus. Į juos galima gilintis arba galima juos ignoruoti, tačiau mes privalome kalbėti toliau.
Spalio 9 ir 10 d. filmo „Didžioji patriotų kelionė“ seansuose Kaune ir Vilniuje lankysis režisierius Robin Kvapil. Festivalis „Nepatogus kinas“ iki spalio 25 d. vyksta Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Alytaus kino teatruose, šimtuose bibliotekų ir internete.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT Partnerships“.
