Augustė Nalivaikė
Pirmasis ilgametražis dokumentinis režisierės Rachel Daisy Ellis filmas „Eros“ (Brazilija, 2024) „Nepatogaus kino“ festivalio „Atradimų programoje“ žvelgia į intriguojantį kultūrinį reiškinį – vadinamuosius meilės motelius Brazilijoje. Filmo apie meilės motelius ir juose privatumo bei anonimiškumo ieškančius žmones idėja režisierei kilo besilankant viename iš jų. Belaukdama pasimatymo, Ellis susimąstė, kas tie nepažįstamieji, kurių aimanos girdisi už sienų? Ką jiems duoda ši „meilės ir sekso architektūra“? Užmezgusi ryšį su keliolika meilės moteliuose besilankančių asmenų, filmo autorė paprašė jų nufilmuoti vieną savo vizitų ir taip tapti dokumentinio filmo dalimi.
Meilės motelių Brazilijoje fenomeno neįmanoma suprasti neįsigilinus į kultūrinį ir istorinį šalies kontekstą, apie kurį filme pasakoja ir motelių lankytojai. Brazilija populiariosiose medijose dažnai vaizduojama kaip valstybė, kurioje dominuoja aistra ir pozityvumas seksui, tačiau realybė gerokai sudėtingesnė. Visuomenėje egzistuoja kultūrinė dichotomija – seksualumo laisvė ir griežtos katalikiškos vertybės. Religijos įtaką sekso ir seksualumo suvokimui mini keli filmo personažai, kurie džiaugiasi motelyje bent kelioms valandoms atsikratantys moraliai varžančių katalikybės dogmų.
Į motelius žmonės Brazilijoje plūsta ne tik pailsėti nuo socialinių taisyklių. Filme motelių lankytojai dalinasi jautriomis asmeninėmis istorijomis, pažymėtomis nerimu dėl diskriminacijos ir ateities. Moteliai tapo privatumą ir anonimiškumą saugančiomis vietomis poroms, ieškančioms naujų potyrių bei romantikos, įskaitant ir LGBT+ asmenis. Jiems moteliai yra bene vienintelė erdvė, kurioje galima saugiai būti savimi. Noras apnuoginti ne tik kūną, bet ir sielą jaučiamas visuose motelių lankytojų pasakojimuose, nors ir įgauna skirtingas formas.
Žiūrovai kviečiami pamąstyti ne tik apie intymumą ir seksą, bet ir apie pačią motelių „anatomiją“. Kaip pažymi vienas lankytojų, moteliai dažnai neturi bendro, pėstiesiems pasiekiamo įėjimo. Įvažiuoti galima tik automobiliais, o įeiti į kambarius – tik per privačius įėjimus. Motelių kambariai įprastai balansuoja ant kičo ribos: veidrodžiai ant sienų ir lubų, spalvotos šviesos, televizorių ekranai, jacuzzi, striptizo stulpai ir pan. Taip moteliai tampa ne tik intymumo, bet ir vizualinės patirties vieta, kurioje prasto skonio estetika susilieja su privatumo poreikiu.
Filme, sumontuotame iš pavienių telefonais nufilmuotų fragmentų, režisierė kaip kūrėja ne tik „paleidžia kontrolę“, ji kontrolės visiškai atsisako. Šį filmą kuria kiti – meilės motelių lankytojai. Jie nusprendžia, kaip bus matomi ir koks bus kadras. Filmo kūrimo procesas atspindi esminį filmo dalyvių troškimą atsisakyti kontrolės ir nebesijausti kontroliuojamais. Tuo pačiu apie kontrolės atsisakymą tenka pagalvoti ir žiūrovams. Ne visi filmo segmentai bus visiems vienodai „patogūs“. Šis filmas kviečia peržengti įprastus komforto ribų rėmus ir atspindi laisvės troškimą, kuris slypi tiek jo kūrėjų, tiek žiūrovų patirtyse. „Eros“ tampa savotiška kelione į intymų žmogaus gyvenimo pasaulį, kur kontrolės atsisakymas virsta tikro autentiškumo paieškomis.
Nepatogumo jausmą kelia ne tiek tariamai šokiruojanti filmo tema, bet performatyvus motelių lankytojų autentiškumas. Idėją filmą konstruoti kaip autentiškus motelių lankytojų pasakojimus vertinu teigiamai, tačiau išlieku kritiška: ar tai įmanoma? Ar autentiškumas įmanomas, kai žinai, kad filmuoji save? Kad būsi dokumentinio filmo dalimi? Kitais žodžiais tariant, ar įmanoma ignoruoti kamerą? Motelių lankytojų individualumas ir seksualumas vaizduojamas kaip autentiškas ir todėl – tariamai nuoširdus. Ne visi videoįrašus filmui atsiuntę motelių lankytojai žiūrovams atsiveria vienodai. Dalis jų – tik aktoriai savo pačių sukurtuose filmuose, kiti siekia būti iš tikrųjų pamatyti ir išgirsti. Tai žiūrovai gali suprasti iš videoklipų trukmės, kadrų konstravimo, atstumo tarp kameros ir personažų. Nuoširdesni pasirodė motelių lankytojai, filmavę save stambiu planu bei įrašę ilgus monologus arba pokalbius su partneriais.
„Eros“ ne tik atveria intymius motelių lankytojų pasaulius, bet ir kviečia apmąstyti platesnius žmogaus tapatybės, privatumo ir seksualumo klausimus. Per šiuos asmeninius pasakojimus žiūrovai gauna galimybę pažvelgti į daugiasluoksnį santykį tarp individualios patirties ir kultūrinių normų. Filmas kalba ne tik apie meilės motelius, bet ir apie pačią žmonijos prigimtį – troškimą atsiskleisti, būti priimtam ir suprastam, nepaisant visuomenės primetamų normų.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
