Kamilė Laurinavičiūtė
Į „Google“ paieškos laukelį suvedus žodžius „farmer suicides India“ (vertimas: „ūkininkų savižudybės Indija“), pasitinka žinių portalo „CNN“ antraštė: „Šalis, kurioje kasdien žūsta 30 ūkininkų“. Kita antraštė teigia, jog statistiškai Indijoje kas valandą sau gyvybę atima po vieną žemdirbyste užsiimantį vyrą.
Šias tragedijas mena ne tik ataskaitos ir žinių portalai. Jų pėdsakus tylomis liudija užribyje paliktos našlės, kurių kasdienybes persekioja vyrų savižudybių padariniai. Režisierius Kinshuk Surjan nagrinėja šių moterų istorijas savo pirmame ilgametražiame dokumentiniame filme „Žengti tamsoje“, patekusiame į festivalio „Nepatogus kinas“ atradimų konkursinę programą.
Filmas prasideda socioekonominį kontekstą iliustruojančia scena – peilis tarsi odą perrėžia maišą grūdų, kuriuos supirkėjas įkainoja keliskart mažesne suma nei pernai. Ūkininkai diskutuoja apie drastiškai nukritusias kainas, klimato sugadintą derlių bei skolas, kurių nesugeba padengti. Būtent tai tampa statistikose atspindimų savižudybių priežastimi: į skolas įklimpę vyrai, negalintys atlaikyti finansinių problemų, renkasi pasitraukti iš gyvenimo. Tačiau režisieriaus žvilgsnis linksta ne į gyvybes sau atėmusius ūkininkus, o į jų pasirinkimo atgarsius.
Filmas „Žengti tamsoje“ veda žiūrovą per slogų, mirties šešėliu persunktą emocinį peizažą, kurio centre – našle likusi Sanjivani. Ji prisijungia prie moterų terapinės grupės, kurioje dalyvės dalinasi netekties patirtimis. Gedulo ir gėdos prislėgtos moterys turi ne tik išlaikyti šeimas, bet ir yra varžomos bendruomenės, propaguojančios našlių atskirtį bei patriarchalines normas. Besidalijant bendru skausmu, Sanjivani ima atsiskleisti. Šie vienybės momentai tampa pagrindine istorijos ašimi – nors filme vaizduojama kasdienybė persmelkta sielvarto, moterys žengia per tamsą su švelnumu, paverčiančiu bendrystę išgyvenimo įrankiu.
Iš pirmo žvilgsnio, filme vaizduojama įprasta Indijos kaimo moters kasdienybė: stebime, kaip Sanjivani atlieka lauko darbus, ruošia maistą, leidžia laiką su savo vaikais. Tačiau atidžiau pažvelgus į režisūrinius sprendimus atsiskleidžia tanki sielvarto gramatika. Didžiojoje dalyje scenų nematome pilno Sanjivani kūno; ją filmuojant dažnai pasirenkamas vidutinis planas, neretai dalį kūno užstoja į kadrą papuolantys objektai – jos asmuo tarytum fiziškai apkarpomas, atspindint naikinančią netekties jėgą žmogui. Iškalbingiausi Sanjivani tylos kadrai: nors patiriamą skausmą ji retai įžodina, jį įgarsina moters veido išraiškos. Nuryjamas gumulas gerklėje, nusuktos akys, virpančios lūpos – žiūrovas yra pastatomas į akistatą su Sanjivani sielvartu, priverstas stebėti jos skausmą ilguose, statiškuose kadruose.
Terapinės grupės susitikimo metu, viena iš našlių dalinasi: „po [vyro] netekties atrodo, kad niekas nebeturi prasmės. Gyvenimas atrodo tuščias“. Šis tuštumos jausmas lydi ir žiūrovą: jį sukuria ne tik tylios Sanjivani sielvarto išraiškos, bet ir poetiški, meditatyvūs, atrodytų, bendri aplinkos kadrai, įpinami į filmo naratyvą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kur link krypsta kamera. Vis rodomi aukšti, kadrą užpildantys šakoti medžiai įgauna naują prasmę, sužinojus, jog vienos šeimos tėvas ant tokio medžio pasikorė. Laukuose stovinti vieniša kaliausė primena, jog ant jos apvilkti dideli, vyriški, vėjyje plevėsuojantys rūbai kažkada priklausė gyvam žmogui.
Šie kadrai padeda kontekstualizuoti ir pačios Sanjivani netektį: iš pokalbiais įgarsintų scenų sužinome, kad kibire mirkstančius prinokusius mangus kadaise pasėjo jos vyras, o laukuose lakstantis sūnus turi velionio veido bruožų. Praeities šešėliai žiūrovui leidžia apčiuopti ore tvyrantį laikinumo pojūtį, nuo kurio, rodos, neįmanoma ištrūkti – net lengvas, žaismo kupinas scenas seka nelaimes primenantys aplinkos kadrai ar dar vienos našlės netekties istorija.
Vis dėlto, skurdo ir skausmo fone garsiausiai suskamba šių gedinčių moterų stiprybė. Sanjivani ryžtas atskleidžiamas nuo pirmo ją vaizduojančio kadro – jame moterį užstoja javai, kuriuos nukirtusi Sanjivani kamerai atskleidžia save. Ilgainiui sužinome, jog moteris laisvu laiku slapčia mokosi universiteto stojamiesiems egzaminams, susiranda darbą. Jai belankant terapinės grupės susitikimus, vis dažniau išgirstame jos mintis, vis daugiau matome, kaip ji leidžia laiką su grupėje pažintomis draugėmis.
Šie našlių tarpusavio artumo momentai filme dominuojančią sielvarto atmosferą papildo vilties prošvaistėmis. Itin ryškiai suspindi šilumos kupino fizinio kontakto akimirkos: stambaus bei vidutinio plano kadrai atkreipia dėmesį į apkabinimus, glostomas rankas, masažuojamą skaudančią draugės galvą, miegą ant kitos peties. Sielvarto reikšmė ima kisti – tai tampa ne tik izoliuojančia našta, bet ir universalia kalba, įgalinančia tarpusavio santykį. „Atėjimas [į grupę] mus padarė stipriomis. Anksčiau negalėdavau net atsikelti iš lovos,“ – dalinasi viena grupės narių, įvardydama bendrystę kaip būdą pasipriešinti gedulo bejėgystei.
Šios vilties prošvaistės tarsi sufleruoja, jog sulauksime laimingos pabaigos. Įspūdį sustiprina ir paskutinė filmo scena, kurioje bendruomenė ruošiasi šventei: staiga visą filmą lydėjusius lėtus, santūrių spalvų kadrus pakeičia šventės šurmulys, ryškūs apdarai. Nors žinome, jog našlės šventėje dalyvauti negali, norisi tikėti, kad Sanjivani ryžtas, įgalintas terapinės grupės, pasiekė kulminaciją ir ji pasipriešins visuomenės spaudimui.
Tačiau šeima išeina švęsti, durys užsiveria ir Sanjivani lieka viena prie siuvimo mašinos. Šiuo ilgu ir skausmingu paskutiniu kadru filmas primena, jog stebėjome ne pasaką, o dokumentiką. Tačiau tuo pačiu jis suteikia erdvės įvertinti Sanjivani atsparumą tragedijos akivaizdoje. Mokėti priimti ir suteikti švelnumą esant pažeidžiamiausioje pozicijoje – tai transformuojančią galią turintis laimėjimas. K. Surjan subtiliai, bet įtaigiai parodo, jog žengti tamsoje lengviau, kai žengi kartu su kitu.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
