Sandra Gerdauskaitė
„Kad ir kiek žemės mes duotume – mums visada bus per daug, o jiems visada per mažai“, – tokią frazę kažkada išgirdau iš izraeliečio, kalbant apie Izraelio ir Palestinos konfliktą. Paklodę visi linkę tempti į savo pusę ir tik pažiūrėjus tokią dokumentiką kaip „Sudie, Tabarija“ suvoki, kad po ta paklode – tikri žmonių likimai.
Filmą kuria Palestinos šaknų turinti režisierė Lina Soualem, todėl suprantama, kurią perspektyvos pusę matysime. Sutapimas, kad ši pilno metro dokumentika debiutavo 2023 m. rugsėjį Venecijos kino festivalyje, o po mėnesio Izraelio ir Palestinos konfliktas pasiekė kritinį tašką – palestiniečių islamistų grupuotė „Hamas“ paleido raketas į Izraelį, kuris atsakė tuo pačiu ir prasidėjo karas. Neramu šioje teritorijoje buvo visados, nuo to momento, kai 1948 metais buvo įkurta Izraelio valstybė. Konfliktas buvo tiesiog užprogramuotas – padalini teritoriją į dvi dalis, tiesa, vieniems dar duodi šiek tiek daugiau ir tikiesi, kad šios dvi skirtingos tautos – žydai ir palestiniečiai – susitaikys su šia duotybe.
Ir nors išgirdus filmo temą tikiesi labai sunkaus siužeto, tačiau režisierės tikslas – ne sukrėsti žiauriais vaizdais ar moralizuoti, tačiau papasakoti asmeninę savo šeimos istoriją – palikti savo šeimos memuarą. Pirmiausia filmas mus nukelia į konflikto pradžią, kai įkūrus Izraelio valstybę, palestiniečiai turi pasitraukti iš savo namų – Tiberijos ežero pakrančių. Atsispiriant nuo šio taško, režisierė pasakoja, kaip šis lūžio momentas pakreipė jos šeimos moterų gyvenimo linijas. Atskleidžiami keturių kartų moterų portretai: režisierės, jos mamos, močiutės ir promočiutės. Filmo herojės – išskirtinai moterys. Vyrų linija pasilieka nuošalyje, net ir režisierės Linos tėvas, kuris neprofesionalia kamera fiksuoja ją vaikystėje, lieka nematomas už kadro, jo tapatybė mums nežinoma.
Šiame filme svarbu atskleisti skirtingų moterų kartų pasaulius, todėl naudojama archyvinė medžiaga iš trijų laikmečių: istoriniai archyvai po II pasaulinio karo, tuomet režisierės vaikystė, persipynusi su jos mamos jaunystės istorija bei jau šiais laikais filmuoti kadrai, kurie fiksuojami režisierės rankomis. Girdime Linos balsą, jos užduodamus klausimus, tačiau kadre savo pasirodymu ji mus apdovanoja retai. Pagrindinė istorijos pasakotoja čia – jos mama Hiam Abbass. Tai savotiška jos išpažintis. Ji įsileidžia mus į savo kasdienį gyvenimą, kaip ir į savo minčių tamsiausius užkaborius. Hiam – maištinga siela, kuri nesutinka gyventi pagal nustatytas normas. Jaunystėje ji įsimyli anglą ir turi iššūkių, nes šeima, žinoma, jo nepripažįsta. Vėliau, būdama vos 23-jų metų, ji su dukra nusprendžia emigruoti į Prancūziją, kad siektų savo svajonės – tapti aktore. Mums – žiūrovams – ji pagrindinė šio filmo žvaigždė.
Istorijos pasakojime daug padrikumo: prisiminimų, apie kuriuos užsimenama, nutolstama, o tuomet sugrįžtama arba istorija tiesiog nutylima. Režisierė tarsi specialiai nori, kad visą tą emocinį kompleksiškumą, užgyventą per skirtingas kartas, patirtume ir mes. Todėl nesilaikoma linijinės pasakojimo struktūros, kadrai jungiami iš skirtingų laikmečių, tačiau šeimos moterų tarpusavio ryšys išlieka esminis viso pasakojimo bendras vardiklis. Ypatingai stiprus momentas, kai režisierės mama Hiam pasakoja apie susitikimą su savo teta, kuri persikėlimo metu atsiskyrė nuo šeimos ir atsidūrė „uždraustoje žemėje“ – Sirijoje. Šis pasakojimas geriausiai iliustruoja, kaip giliai širdyje įsišaknijusios šeimos šaknys: „leisk man užuosti savo šeimos kvapą, savo mamos, tėvo, sesers kvapą“ – kiekvienas įkvėpimas ir kūno bučinys čia dedikuotas šeimos nariui.
Galiausiai filme sugrįžtama į Tiberijos ežero pakrantes, kur šeimos moterų istorija ir prasidėjo. Ypatingai vaizdingas kadras, kai pagrindinė pasakotoja – Hiam Abbass – pozuoja ant promenados su vaizdu į ežerą, o pro ją praeina Izraelio armijos uniforma vilkintys vyrai. Tylus, tačiau iškalbingas režisierės protestas – toks, koks ir yra šis filmas. Režisierės žodžiais tariant: „Visi žinome, kad istoriją diktuoja nugalėtojai, todėl ji pilna spragų ir skylių. Jei nepasakosime savo istorijų, būsime tiesiog ištrinti iš istorijos puslapių.“
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
