Recenziją parengė Simas Narušis
„Ataka žurnalistui = ataka visuomenei“. Tokie žodžiai užrašyti ant vieno iš daugelio plakatų, iškeltų Slovakijoje, kur tūkstančiai žmonių susirinko sukrėsti Jano Kuciako ir jo sužadėtinės Marinos Kušnirovos nužudymo. Nužudymo, kuris buvo valdžios korupcijos ledkalnio viršūnė.
Dokumentinis filmas „Žurnalisto nužudymas“, rodomas festivalio „Nepatogus kinas“ programoje, yra politinis trileris, nagrinėjantis nusikaltimą, įvykusį Bratislavoje. Kaip režisierius Mattas Sarneckis teigė per filmo pristatymą, jis neplanavo kurti filmo apie žmogžudystę. Tačiau praėjus metams po šių įvykių ir prisilietus prie 70 terabaitų užimančios bylos medžiagos, kurią gavo iš žymios Slovakijos žurnalistės Pavlos Holcovos, suprato turįs įrodymų ir galintis papasakoti, kas iš tikrųjų slypi už valdžios fasado.
Nuo 1998 iki 2006 metų Slovakija pamažu virto „ekonomine tigre“, tai padėjo jai prisijungti prie Europos Sąjungos bei tapti NATO nare. Slovakija tapo viena sėkmingiausių pereinamojo laikotarpio šalių. Tačiau gerai funkcionuojančios liberalios valstybės iliuzija buvo sukurta tuo metu vyriausybėje valdančių oligarchų dėka, per marionetinių partijų sukūrimą ir ministro pirmininko Roberto Fico atėjimą į valdžią – jis, kaip vėliau paaiškėja, turėjo artimus ryšius su Italijos mafija.
„Vietoj vestuvių mes turėjome laidotuves“, – sako sūnaus netekę šeimos nariai. Jų balsai nevirpa, bet veidai kalba patys už save. Režisierius mezga itin artimą ryšį su poros tėvais, kurie paaiškina, kaip jų vaikai, nuo vaikystės nebijoję pastovėti už teisingumą, atsidūrė mirties nasruose. Tačiau jų svajonės – suremontuotas namas, vestuvės ir vaikai – buvo greitai sužlugdytos, kai vieną naktį į namus įsiveržė vyras. Vaikiną jis peršauna į krūtinę, merginą į galvą, palikdamas šaltus kūnus ir dar šiltus puodelius arbatos. Ir Martinos kompiuterį su suknelės nuotrauka, kurios ji taip ir neapsivilko.
Įsimylėjėlių poros žmogžudystė – nusikaltimo aktas. Šis įvykis sukrėtė ne tik žurnalistų bendruomenę, bet ir visą tautą. Žmonės rinkosi į protestus, reikalaudami teisybės ir valdžios pasitraukimo.
Nužudymas atvėrė tikrą paslapčių skrynią. Janas Kuciakas Slovakijoje buvo žinomas kaip teisingumo ieškotojas, savo žurnalistiniais tyrimais siekęs informuoti žmones apie egzistuojančią neteisybę valdžioje. Vienas garsiausių jo tyrimų buvo apie verslininko Mariano Kočnerio finansinį sukčiavimą. Į žurnalisto akiratį patekęs verslininkas nemėgo Kuciako. Tad po įvykusios spaudos konferencijos, kurioje Kočneris buvo klausinėjamas apie savo veiklą, pokalbio metu jis nepagailėjo ir grasinimų žurnalisto šeimai.
2018 metais vasario mėnesį žurnalistas kartu su sužadėtine rasti nušauti savo namuose. Vyriausiasis policijos vadovas ir premjeras kalbinami apie žmogžudystę ir netiriamą verslininkų sukčiavimą sutrinka, atsisako komentuoti situaciją. Galiausiai, premjeras atsistatydina iš posto, tačiau tai daug nekeičia.
Filme intensyvių violončelės garsų lydimi žurnalistai, nesulaukę teisingumo, pradeda slaptą tyrimą. Puikiai žinodami, jog žudikas(i) siekė nutildyti ne tik Janą, bet ir visą nepriklausomą žiniasklaidą. Tiesa pagaliau išaiškėja mažos žurnalistų komandos dėka, kai jiems pavyksta gauti įrodymus iš policijos nuovados. Skambučių pokalbiai, rasti ginklai, vaizdo medžiaga ir užkoduotos susirašinėjimo žinutės rodo, jog keliai veda ne tik į Kočnerį, bet ir pas premjerą, vyriausybę, policiją ir Aukščiausiąjį Teismą. Pasirodo, Slovakija buvo valdoma didžiulės mafijos bendruomenės, o korupcija įsišaknijusi jau giliai. Už oligarchų išmoktų civilinių taisyklių slypi daug nusikaltimų, artimų tarpusavio ryšių su valdininkais ir nuslėptų įrodymų.
Galiausiai žudikai atskleidžiami. Buvęs komisaras, praėjus metams nuo įvykio, pripažįsta kaltę ir teigia, jog nurodymą nužudyti gavo iš senos pažįstamos Alenos Zuzovos, o ši iš savo meilužio Mariano Kočnerio. 2020 m. rugsėjo 3 dieną įvyksta teismas, kurio metu Zuzovos ir Kočnerio kaltė nepripažįstama. Verkiančios motinos palieka teismo salę, bet vilties nepraranda. Taip pat, kaip jos neprarado per 31-ą šio proceso mėnesį, tikėdamos, jog tauta pabus ir rytojus bus saugesnis. Pralaimėję vieną teismą, jie ruošiasi antram.
Filmas paveikus ne tik Slovakijos žiūrovams. Jei slovakas iš filmo išsineša skausmą ir prisiminimus, žiūrovas iš šalies išgyvena tą pačią emociją, drauge susimąstydamas apie savo valdžią. Jano ir Martinos mirtis tik dar labiau sustiprina kiekvieno balsą ir tikėjimą, jog
už teisybę reikia kovoti. Toks viešas pasisakymas – kaip Jano Kuciako ir režisieriaus – simbolizuoja tikrą, herojišką pasiaukojimą dėl geresnio rytojaus.
Gaila, jog tai pastebi ne visi. Nors premjeras paliko savo postą, tačiau į valdžią po penkerių metų vėl sugrįžta. Matyt, lėtas procesas ne visiems kantriai išlaukiamas. Ir gaila, kad teisme filmo negalima panaudoti kaip įrodymo.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
