Kotryna Lingienė
Vakarėja. Lėktuvas, artėjantis link Šarlio de Golio oro uosto, daro posūkį ir lėtai sklendžia žemės link. „Jis – tarsi didelė žuvis“, – sako taksi vairuotojas, laukiantis, kol iš terminalo išeis šiuo reisu atvykęs jo keleivis. Kas jis bus? Kokią istoriją atsiskraidins su savimi? Devyni šimtai vairuotojų ir devyni šimtai jų automobilių laukia tokio susitikimo. Devyni šimtai žaliai šviečiančių plafonų, simbolizuojančių kvietimą įsėsti ir viltį, kad offline režime lūkuriuojantys automobiliai ir vairuotojai, o ne „Uber“ ar panašiomis programėlėmis iškviečiami jų pakaitalai, vis dar reikalingi šiame su savimi lenktyniaujančiame, vis labiau automatizuotame ir anonimizuotame pasaulyje.
Ne taip prasideda Vadimo Dumesho dokumentinis filmas „Bazė“ (La Base, 2023), bet ši laukimo scena – bene romantiškiausia. Kino kūrėjas siekia kuo realistiškesnio savo pasakojamos istorijos apie išlikimą ir prisitaikymą efekto. Filmuoja jis ir pats, bet didžiąją dalį kūrinio, dalyvaujančio festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinėje programoje, užfiksavo jo herojai.
Senieji besiplečiančio oro uosto taksistai, mėgėjiškai laikydami telefonus (pamenate tuos šeimos balių video, kurie visada kokiais 15 laipsnių pakrypę?), stropiai dokumentuoja savo kasdienybę. Jų videomedžiaga traška, braška, bet autentiškiau nebūna.
Devyni šimtai gyvenimo istorijų stebėtinai panašios. Laikas, leidžiamas oro uosto teritorijoje, vadinamojoje bazėje, sudalomas į lengvus pašnekesius, intymius dvasinius reikalus, stiprinimąsi, poilsį, žaidimus. Petankė, vienas prancūziškumo simbolių, vienodai įdomi ir žanžakams, ir achmedams. O štai dvasiniai reikalai tvarkomi jau skirtingai – vieniems pakanka iš širdies dainuoti ar tiesiog klausyti muzikos (ir įtraukiančiai diskutuoti apie Stingo kūrybos etiškumą), kiti klaupiasi Mekos kryptimi.
Bendra ne tik rutina, bet ir priešas. Tai „Uber“, dalijimosi ekonomikos simboliu tapusi platforma, visiškai eliminuojanti atsitiktinį taksi vairuotojo ir keleivio susidūrimą. Lyg tyčia, jų pamiltoji bazė plečiantis oro uostui perkeliama kitur. Nerimas dėl ateities būdingas tiek jau vyresnio amžiaus, tiek pačiame žydėjime esantiems vairuotojams. Lengviau atsidūstu kartu su jais, kai pamatau, kad naujojoje bazėje – ir nauji petankės takeliai.
Pats parinkęs tokį pasakojimo metodą – filmo herojai tampa jo kūrėjais, – V. Dumeshas jį pats ir iškraipo. Paul Andreu projektuotas Šarlio de Golio oro uostas – brutalizmo architektūros šedevras, nusipelnantis visų apie jį sukurtų tekstų, videoesė, fotografijos serijų ir kt., bet juk „Bazė“ nė nežadėjo būti filmu apie architektūrą. Sulėtinti, it per medų slystančia kamera užfiksuoti kadrai, kreipiantys dėmesį į išraiškingas didelių erdvių detales, sunkiai randa savo vietą žmogiškosios tragedijos dramaturgijoje. Šių meistriškai nufilmuotų intarpų nedaug, ir jų retumas tik padidina abejonę tokių scenų reikalingumu.
Žinoma, galima diskutuoti, kad architektūros grožį švenčiančiais kadrais režisierius siekia sustiprinti prieš tai minėtą namudinio autentiškumo efektą. Tačiau daug originaliau tai pat pavyksta horizontaliam vaizdui staiga tapus vertikaliu. Istorijos pasakotojos vairą tvirtai griebia vairuotoja moteris, kuri – dar ir uberistė. Iš ekrano plūsteli iki šios akimirkos „Bazėje“ dar nejausta galinga energija.
Susimąstau. Pala, o kada mes nutarėme, kad vertikalūs video – jau ne tik socialinių tinklų fenomenas? Prisimenu skaičiusi, kad net „Scanorama“ šiemet turės statmenų kino tradicijai filmų programą. „Bazės“ veiksmui grįžus į horizontalią padėtį, suprantu. Taksistas, kurį gaudai ne ekrano spustelėjimu, o akių kontaktu, yra toks pats ramaus ir lėto laiko simbolis, kaip ir horizontalūs video ar stori savaitgalio laikraščiai, kuriuos gali perskaityti vienu ypu, nes niekas nerašo į messengerį.
Iš Laoso kilusi vairuotoja siūlo ne tik kitokią žiūrėjimo perspektyvą. Ji suknisto (čia senųjų bazės gyventojų požiūris) priuso švara rūpinasi ne mažiau nei asmeniniu brendu. Kaip būdinga jau šio laiko žmogui, ji nuolat komunikuoja su žiūrovu akimis, gestais, kalba. Žinoma, tai nereiškia, kad nesirūpina keleiviais. Gal tik tie taksi pasaulio autochtonai norėtų, kad mes taip galvotume. Vyrų ir moterų santykio, lytims primetamų vaidmenų prasme „Bazė“ – gana mačistinė istorija. Juk profesijų skirstymas pagal tai, kokios tavo chromosomos, taip pat yra „ano laiko“ simbolis, tik jis, kitaip nei petankė, nekelia jokios nostalgijos. Tai suvokus, dėl ateities nerimaujančių vairuotojų imi gailėti mažiau. Galbūt tokia ir yra V. Dumesho režisūrinė strategija.
Nei vienos šalies valdžia ir visuomenė dar nežino, kaip spręsti iš pradžių itin patraukliai atrodžiusios dalijimosi ekonomikos keliamus rūpesčius. Galbūt po kelerių metų kontaktus vėl megsime ne piršto paspaudimu, o viltingu žvilgsniu – pakeliui man su šiuo vairuotoju ar ne? O gal vairuotojų Šarlio de Golio ir visų kitų pasaulio oro uostų bazėse išvis nebeliks. Nežinią dėl ateities įkūnija bežodis paskutinis filmo kadras, kuriame vienas „Bazės“ pasakotojų ir veikėjų Žanžakas atsisveikina su žiūrovu sustingęs mąstytojo pozoje.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
