Inga Vaičiulionytė
Tarptautiniame Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje (CPH:DOX) debiutinis režisierės Atiye Zare Arandi filmas „Ir aš suaugusi“ (2024) konkursinėje programoje „Next: Wave Award“, skirtoje kylantiems filmų kūrėjams, pelnė geriausio filmo apdovanojimą.
„Nepatogaus kino“ „Atradimų“ konkursinėje programoje dalyvaujančio dokumentinio pilno metro filmo centre – Melina, aštuonerių metų mergaitė, po tėvų skyrybų gyvenanti mylinčių senelių namuose Isfahano mieste, Irane. Nei mama, nei tėtis negali deramai ja pasirūpinti, todėl, kai mergaitei sukanka devyneri metai, ji nusprendžia kreiptis į teismą dėl savo pačios globos.
Išskyrus mergaitės dienoraščių įrašus, kuriuose ji filmuoja pati save, kamera – statiška, jos centre – Melina ir jos kasdienybė močiutės ir senelio daugiabučio namo bute. Intymioje namų aplinkoje, kurią pavyko užfiksuoti režisierei gal dar ir dėl to, kad yra Melinos teta, atsiskleidžia mergaitės ir senelių santykiai bei stiprus tarpusavio ryšys. Melina kopijuoja močiutės mėgstamus „TikTok“ video įrašus, lakuoja seneliui nagus smalsaudama, kodėl vyrai to nedaro, rengia senelį hidžabu, išdykauja, mokosi. Jaukioje namų aplinkoje laikas teka ramiai ir lėtai. Močiutei nestinga laiko kruopščiai maisto ruošai, pagalbai atliekant Melinos namų darbų užduotis, kaip ir seneliui laiko į valias ne tik snūstelėti, bet ir suteikti paguodą anūkei. Rytietiškais baldais ir kilimais dekoruotame buto interjere kontrastą kuria vakarietiški ryškių spalvų Melinos daiktai: pliušinis šuo Plutas, katinu Garfildu dekoruota patalynė, net devintąjį Melinos gimtadienį šventiniai balionai skelbia anglišku užrašu. Šis kontrastas tarsi pagilina kartų skirtumus, kintančias tradicijas ir laiko trapumą bei šmėsteliantį nerimastingumą tarp trijulės, kad laiko anūkei suaugti gali ir nepakakti – močiutė nuogąstauja, kad jie ne amžini ir pati Melina sakosi dienoraščiui nenorinti nervinti senelių, kad nesutrumpėtų jų gyvenimas.
Visgi ši rūpestinga, kupina vaikiškos žaismės Melinos kasdienybės dalis nuolatos pertraukiama mamos ir tėvo skambučių. Tėvas dažniausiai priekaištauja ir vengia patenkinti Melinos prašymą, mama reikalauja tvarkos ir gerų mokymosi rezultatų, bet tiesa ta, kad abu neranda laiko dukrai. Melinos tėvas paliko šeimą, kai dukra dar buvo kūdikis, ir vedė antrą kartą. Motina augino Meliną iki kol jai sukako šešeri metai ir tuomet, ištekėjusi antrą kartą už vyro, turinčio vyresnį sūnų, negalėjo prisiimti atsakomybės ir paliko dukrą su seneliais bei išsikraustė į Teheraną. Pasiteisinimų, kodėl Melina negali gyventi su vienu iš savo tėvų, netrūksta, bet tai nei kiek nesušvelnina pagrindinės filmo veikėjos Melinos dramos – jos abu tėvai sukūrė naujas šeimas ir apleido savo mažametę atžalą.
Nuoseklų montažą, fiksuojantį Melinos kasdienybę, matomą iš būtojo laiko perspektyvos, pertraukia viso kino kūrinio metu tęsiama kertinė scena automobilyje, vykstanti dabartiniame laike. Melina su mama važiuoja pas tetą ir tarp jų įvyksta pokalbis, kurio metu žiūrovas išvysta pagrindinės veikėjos transformaciją – įvyksta dukros ir mamos santykio pokytis. Kismui pasitelkiamas gana dažnas kinematografinis sprendimas – kelionė. Pokalbis prasideda mamos moralu dėl Melinos mokymosi rezultatų, kurie šiaip jau yra geri, bandant įtvirtinti mamos, kaip auklėtojos vaidmenį, tačiau galutiniame kelionės taške trenkiamas lemiamas smūgis – paaiškėja, kad devynerių metų dukra yra suaugusi.
Pokalbio scenose Melina užduoda nepatogius klausimus, bandydama suprasti mamą: kodėl ji išsiskyrė, kodėl ištekėjo antrą kartą ir paliko ją, ar, jos supratimu, šeima tai tik vyras, bara dėl melo, kad neva dabar motina grįžo dėl Melinos, nors iš tiesų ji grįžo, nes nesiseka ir antrojoje santuokoje. Tęsiantis konfrontacijai kyla ir personažių balso tonas, stiprėja emocijos, atskiestos žiupsniu švelnios ironijos. Motina, bandydama pasiteisinti, puola į desperatišką gynybą ir manipuliacijas jausmais.
Tačiau žiūrovas mato devynerių metų mergaitę, kalbančią suaugusio žmogaus balsu – ji turi savo pasaulėjautą, bando suprasti pašnekovo požiūrį, nesileidžia būti manipuliuojama ir galiausiai pateikia savo verdiktą – „Niekas šiame pasaulyje nėra prie nieko prisirišęs. Niekas, net ir vaikas nėra prisirišęs prie savo motinos. Visi yra vieni. Visi vieni sau.“ Ši, atrodytų, suaugusiam brandžiam žmogui ne visai patogi egzistencinė būties samprata iš vaiko lūpų skamba itin dramatiškai suaugusiojo atžvilgiu. Ir nors tetos pasirodymas pakeičia pašnekovių pokalbio dinamiką – Melina vėl, regis, tampa besijuokiančiu, žaismingai manieringu vaiku, – žiaurios tiesos tai nei kiek nesušvelnina. Melinos globos drama privertė ją suaugti anksčiau laiko.
Itin svarbi Melinos ėjimo savasties link stotelė – jos video dienoraštis. Tai intymūs, jautrūs pasidalinimai, organiškai įpinami į dokumentinio filmo siužetą, kaip mergaitės reakcija į nuviliančią realybę. Tėvui vengiant patenkinti dukros prašymą pagaminti jai pasą, kad pagaliau galėtų keliauti su mama, mamai nereaguojant į dukros nusiskundimus dėl to, kaip ji jaučiasi, kai mama vos pasirodžiusi, turi išvykti, kaskart randasi po įrašą atliepiantį pagrindinės personažės refleksijas, jausmus, samprotavimus ir argumentuotus pasirinkimus reaguojant į karčią realybę. Sudėtingus Melinos santykius su tėvais atspindi ir jos piešiniai – daugybė ryškių ir spalvingų gyvūnų, tarsi animacinio filmo veikėjų, sutrikusiais žvilgsniais stebinčių mergaitės kambarį bei netelpančių į popieriaus lapą, taip, kaip video pokalbių su mama metu išmaniojo telefono ekrane nelieka vietos Melinos jausmams ir kylantiems klausimams. Piešiniai – tarsi vidinis mergaitės pasaulis, galimybė išreikšti savo jausmus ir pasaulėžiūrą. Ryškios spalvos būdingos vaikams, tačiau už akies užkliūva, kaip šie skirtingi žvėreliai jaučiasi – visų jų išraiškos beveik nesiskiria – sumišę, pasimetę ir neužtikrinti. Melinos piešiniai ir dienoraščio įrašai atspindi jos santykį su tėvais, dvejones ir sunkią apsisprendimo dėl globos naštą. Kartu jie liudija mergaitės sąmoningumą – ji palaipsniui suvokia, kad nei mama, nei tėvas negali pasirūpinti jos gerove: „Jie abu užsiėmę savo gyvenimais“, – prasitaria viename iš jų. Melina priima sprendimą – ne vienas jų geriau nei jos seneliai nepasirūpins jos gerove.
Režisierės Atiye Zare Arandi filmas – stiprus pareiškimas, liudijantis patiriamas vaiko traumas ir jų pasekmes – pavogtą vaikystę, kai suaugę tėvai skyrybų akivaizdoje negeba imtis atsakomybės už vaiką.
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2024–2025“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
