2024 m. Spalio 8–27 d.

Recenziją paruošė Viktorija Bučienė

Olga Tokarczuk knygoje „Jautrusis pasakotojas“ rašo apie naujo tipo pasakotoją literatūroje. Ketvirtąjį asmenį, kuris „geba ne tik matyti kiekvieno personažo akimis, bet ir žvelgti plačiau, matyti daugiau <…>. Ar pagalvojote kada nors, kas yra tas įstabus pasakotojas, kuris Biblijoje taria skambiu balsu: „Pradžioje buvo Žodis“, „Ir Dievas matė, kad tai gera“? Tokiu būdu autorė išskiria stebėtoją, kuris žino šiek tiek daugiau nei biblinis Dievas. „Tai taškas, perspektyva, iš kur matyti viskas“, – knygoje teigia O. Tokarczuk.

Nors dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“ rodomas „Autoportretas“ (rež. Joele Walinga, 2022) ir nepretenduoja į dieviškumą, bet 66 minutes stebint besikeičiančius, po visą pasaulį išsibarsčiusių stebėjimo kamerų užfiksuotus vaizdus atrodo, kad šie kadrai surinkti ne žmogaus, o pro objektyvą žiūri ir keistą istoriją pasakoja kažkoks baugus visažinis pasaulio stebėtojas.

Kamerų transliuojamas vaizdas – niūriai meditatyvus. Suprantama, nes stebėjimo kameros fiksuoja viską be atrankos – ne vien gražius ir spalvotus mūsų gyvenimo kadrus, bet ir prevenciškai veikia statybų aikštelėse, uostuose, stotyse, paplūdimiuose ir parduotuvėse. Visur, kur reikalingas funkcinis matymas ir liudijimas. Ir nors, regis, tokiose erdvėse nieko ypatinga nevyksta, režisierė taikliai gliaudo šių buitinių kadrų poeziją. Net ir skurdžiausiose vietovėse ar, atvirkščiai, bekraštėse erdvėse veikia kažkas gražaus: ant asfalto nusidriekia saulės spinduliai, objektyvą čaižo sniego ar lietaus kirčiai, spurda vėjo kedenamas plastiko gabalas. Žmogus filme veikia kaip antraplanis veikėjas ar neįmantri figūrėlė, pati pamiršusi pakabintas kameras ir atsitiktinai patekusi į kadrą.

Akivaizdu, kad vaizdo kamerų stebėjimo padėtis panaši visame pasaulyje – jos kabinamos aukštai, kad aprėptų kuo didesnį plotą, apimtų kuo platesnį matymo kampą, todėl visi filmo kadrai – bendro plano, taip vėl kuriant aliuziją į tarsi iš aukšto mus stebinčią akį. Filme nėra konkrečių nuorodų nei apie geografinę vietą, nei laiką, todėl žiūrovas turi prabangą kartais lėtai, o kartais vos per kelias sekundes, beveik intuityviai, nuspręsti, kas, kur ir kada vyksta. Pavyzdžiui, hieroglifais užrašytos iškabos, uostas su aktyvia laivyba ar apleistas ir medžių lapais nuklotas baseinas leidžia numanyti kurioje Žemės rutulio vietoje ir kodėl atsidūrėme.

Kūrinyje gana ryškiai pastebima tik metų laikų chronologija. Panašu, kad režisierė tuo ir vadovavosi montuodama: filmą pradėdama žiema ir sniego „vaidmenimis“, vėliau pereidama į pavasarį, vasarą (čia atgyja ir prieš tai buvęs apleistas baseinas) ir sugrįždama į rudenį – stichijų siautėjimą. Kai kurie filmo kadrai, nors nesurežisuoti, „nepastatyti“, atrodo tapybiškai, pavyzdžiui, žiema mieste – kaip iš akies luptas XVI a. flamandų tapytojo Peterio Bruegelio paveikslas „Medžiotojai sniege“.

Garsas filme – toks pats nešlifuotas, nejaukus kaip ir vaizdas, bet jį papildo, veikia kaip trūkstamos vietos ir laiko nuorodos. Viename stebėjimo kamerų užfiksuotame kadre matyti kalnai, jūra, tolybių tolybės, o šalia girdisi tipinė viešbučio ar SPA centro fojė muzika, kas leidžia manyti, kad filmuojama ištaigingame kurorte. Tačiau, susidėliojus tokią logišką vaizdo-garso mozaiką, kyla dviprasmiška mintis, kad CCTV kameros itin retai įrašinėja garsą, o filme jį įžūliai tikroviškai atkūrė garso režisieriai.

Galbūt režisierė sąmoningai tokiu nuspėjamu, slogiu aplinkos garsu ir „nesiužetišku“ montažu kuria didelio ir svetimo pasaulio nejauką: kiek daug kameros žino apie mus, ir kiek mažai mes – apie jas. Kaip atrodo tuščia kino salė arba ką mūsų automobiliai veikia kieme naktį, kai miegame? Lyg ir nieko. Bet štai matome, jog sninga ir ant automobilio stogo klojasi sniego kepurė, o pasikartojantį, kone hipnotizuojantį garsą skleidžia į stulpą besitrankantis laidas.

Filmas priminė vaikystėje žurnalų pabaigos puslapiuose spausdintus optinius raštus – stereogramas, kur, tam tikru kampu pastačius“ žvilgsnį ir ilgokai žiūrint į niekur, po kiek laiko pasirodydavo trimatis delfinas ar dramblys. „Autoportretas“ ir ilgas, ir nuobodus, ir klaustrofobiškas, ir poetiškas, bet jo žiūrėjimas primena patarimus apie prasmės paieškas – jos nėra, o surasti reikia pačiam. Rekomenduoju filmą žiūrėti taip, kaip pataria stereogramų žinovai – žiūrėti į tuštumą, įsmeigus akis į tolį ar dangų, nekreipiant dėmesio į konkretų objektą. Tuomet tas ilgai lauktas paveiksliukas, kaip atpildas, išnyra prieš akis.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Rėmėjai

Visi rėmėjai