2024 m. Spalio 8–27 d.

„Nepatogus kinas“ prasidės jau kitą savaitę, filmų – virš 50 ir gali būti, kad festivalio žiūrovai pasimetę: kaip viską suspėti, nuo ko pradėti? Festivalio programos sudarytojai – žmonės, kurie matė visus šiemetinius filmus – skuba žiūrovui į pagalbą. Viktorija Cook, Vladas Rožėnas ir Eva Sinicaitė pataria, nuo ko galima pradėti pažindintis su 17-uoju festivaliu – rekomendacijos pravers ir nuolatiniams nepatogių filmų gerbėjams, ir tiems, kas pažintį su jais pradės šį spalį, 12-29 dienomis.

Paskutiniai metai tamsoje“ (rež. Benjamin Mullinkosson)
„Šis filmas dar galėtų vadintis „Nepakeliama būties lengvybė“. Jis nukelia į Kinijos didmestį Čengdu. Čia, klube „Funky Town“, įvairiausių subkultūrų jaunimą vienija karčiai saldus jausmas – kai nenori, kad sutemtų, o tada – kad prašvistų. Kai bijai, kad vakarėlyje sutiksi tą vieną žmogų, o dar labiau – kad nesutiksi. Čia visus jungia sunkumas, bet susibūrus tampa šiek tiek lengviau. Tačiau šis paskutinis jų prieglobstis netrukus bus uždarytas“, – intriguoja Eva Sinicaitė.

Žurnalisto nužudymas“ (rež. Matt Sarnecki)
Vladas Rožėnas sako, kad „Netflix“ dokumentika, būna, prieš festivalinį kiną turi keletą pranašumų: „Vienas jų – ji didesnę svarbą teikia pasakojimo įtraukumui, ne kino kalbai ar sociologinėms įžvalgoms. Dėl to ją žiūrėti lengviau, o sugrįžti norisi dažniau. „Žurnalisto nužudymas“ yra filmas, kuris sujungia abu kelius. Tai ir nepaprastai įtraukus pasakojimas apie nužudymą bei to nužudymo tyrimą, ir platesnius klausimus apie demokratiją Europoje užduodantis kaltinimas mūsų laikams. Jei ieškote to filmo, kuris „užkabins.“

Paskutinis žmogus“ (rež. Ulannaq Ingemann, Agapi Triantafillidis)
Viktorija žiūrovą kviečia į Grenlandiją: „Švelnus ir jautrus filmas, pilnas neišpasakyto grožio Grenlandijos vaizdų. Ne taip seniai buvo atrasta, kad pirmosios gyvybės užuomazgos atsirado būtent ten, o šiandien, nesustabdomai tirpstant ledynams, Grenlandija pranašauja apie galimą civilizacijos žlugimą. Tačiau filmas nedaro tragedijos dėl žmonijos pabaigos – jis tiesiog nepretenzingai primena, kad Žemė mums, žmonėms, yra žymiai reikalingesnė, nei mes jai. Apie gyvenimą Žemėje režisierė kalbina vietinius Grenlandijos paauglius ir pasaulinio lygio gamtos mokslininkus.“

Smurto teatras“ (rež. Lukasz Konopa, Emil Langballe)
Vladas sako, kad tikrovė kartais nenusileidžia kinui: „Kinas mėgsta istorijas, kuriose tas pats veikėjas yra ir kaltininkas, ir auka. Bet kaip neretai nutinka, viską, ką gali scenarijaus autoriai, gali ir tikrovė. Pasakojama apie tikrą karo nusikaltėlį, teisiamą už 70 Ugandoje įvykdytų nusikaltimų, tarp jų – išprievartavimus ir žmogžudystes. Tačiau ar gali būti kaltas tas, kurį patį užverbavo kaip vaiką? Ar mes atsakingi už tai, ką iš mūsų padarė auklėjimas? Ir priešingai – nejau esame dėl visko nepakaltinami, nes kaltas visada auklėjimas? Filmas, parodantis mūsų laisvos valios ir atsakomybės žodynų skurdumą.“

Is There Anybody Out There?“ (rež. Ella Glendining)
„Ella Glendining – įkvepianti, kūrybinga, puikaus humoro jausmo nestokojanti jauna moteris – dalinasi savo patirtimi, ką reiškia būti vienintele „kitokia“ kambaryje. Jausmas, kuris galbūt pažįstamas daugeliui, tačiau filmo režisierei ir pagrindinei veikėjai Ellai tai yra kasdienybė nuo tos dienos, kai ji dar vaikystėje suprato, kad atrodo kitaip, nei visi kiti. Šis filmas primena, kad mes visi ieškome panašių į save ir įkvepia priimti ir mylėti save“, – kviečia Viktorija.

Žiogų respublika“ (rež. Daniel McCabe)
Eva intriguoja: „Magiški vaizdai ir užburiantis muzikinis takelis. Tai vienas iš filmų, kuriuos būtina patirti kino teatre. Filmas apie žiogų fermas Ugandoje arba tiesiog – apie žmogų ir gamtą. Tokie filmai primena apie nuostabią dokumentinio kino žanro savybę – galimybę nunešti žiūrovą į tolimą pasaulį, į kurį jis, ko gero, įprastai niekada nepakliūtų. O kokia dovana jį pamatyti! Ir koks įspūdingas filmo anonsas.“

Ilgai ir laimingai“ (rež. Jana Počtová)
„Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie „tradicinę šeimą“, jos sudėtį. Organizuojami šeimų maršai ir dažnai pamirštama, kad šeima – tai tiesiog žmonių tarpusavio ryšys, nepriklausantis nuo to, kas ir kaip jį apibrėžia gyvenimo taisyklių rinkiniuose. Tikrai nemanau, kad „Nepatogaus kino“ žiūrovai renkasi siaurąją šeimos sampratą, tačiau noriu pakviest į šį filmą tiesiog prisimint, kad tarpusavio ryšių būna įvairių. Visi jie geri, visi turi skirtingas pradžias ir pabaigas, vieni – laimingas, kiti – nelabai. O tuos, kurie pažįsta ir pripažįsta tik „tradicines šeimas“, kviečiu susipažint su kitokiomis“, – šypsosi Viktorija.

Autoportretas“ (rež. Joële Walinga)
Eva siūlo apmąstyti šaltą kameros žvilgsnį: „Stebėjimo kamera, atrodytų, pirmiausiai yra saugumo įrankis, skirtas kontroliuoti, įteisinti kažką kaip savo nuosavybę. Tačiau yra tūkstančiai kamerų, nukreiptų į kalnus, tuščius laukus, plynas sienas. Be to, jų vaizdas transliuojamas internete – viešai, anonimiškai, 24/7. Tai be galo keistas fenomenas, kartu savyje nešantis didelį grožį. Galimybė pažvelgti per stebėjimo kameros objektyvą atveria pasaulį netikėta ašimi – kiek šaltai, neįprastai, lyg žvelgtum į žemę visiškai iš šalies. Ką toks žvilgsnis sako apie mus?“

Ąžuolų vienatvė“ (rež. Fabiana Fragale, Kilian Kuhlendahl, Jens Mühlhoff)
„Vis dažniau girdime apie radikalius protestuotojų prieš klimato kaitą veiksmus. Jie gadina meną. Jie stabdo judėjimą miestuose. Jie nebijo griauti. „Ąžuolų vienatvė“ pasakoja apie tuos, kurie pasiryžta visą savo gyvenimą pertvarkyti pagal tai, ko reikalauja protestas. Nes paprastesni keliai – patogūs, bet jie neveikia“, – rekomenduoja V. Rožėnas.

„Nepatogus kinas“ spalio 12-29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 200-uose miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje.

Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti ČIA. Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.

Rėmėjai

Visi rėmėjai