2024 m. Spalio 8–27 d.

Monika Navickaitė

„Tokių dalykų neįmanoma išgalvoti“, – skelbia Natašos Urban „Užtemimas“, vienas šių metų dokumentinių „Nepatogaus kino“ konkursinės programos filmų. „Užtemimas“ bando atkurti įvykius tarp 1961-ųjų ir 1999-ųjų metų saulės užtemimų, pasitelkiant serbų režisierės ir jos artimųjų prisiminimus. Tačiau filme išryškėja ir kitas, visuomenės „užtemimas“: paveikta karų ir genocidų, 1999-ųjų Serbijos visuomenė jau yra kardinaliai pasikeitusi.

Filmo pradžioje paklausta, kodėl pasirinko kurti apie šį laikotarpį, N. Urban atsako: „Dėl visko, ką mums teko išgyventi. Mums kaip šaliai ir kaip individams.“ Būtent šie du lygmenys, pilietinis ir asmeninis, gvildenami filmo pokalbiuose. Pasakojimai apie karo žiaurumus kontrastuoja su romantizuotais režisierės gimtinės vaizdais, kurdami neįprastą sintezę. Dokumentinio filmo, kurį pati kūrėja vadina „prisiminimų koliažu“, tematiniu centru tampa kolektyvinė atmintis, o tiksliau, kolektyvinė užmarštis, siekiant išvengti nemalonios akistatos su praeities genocidais.

„Užtemimas“ priklauso žanrui, kurį atminties reiškinių tyrinėtojai vadina „postmemuaru“. Nors pati N. Urban išgyveno 1999-ųjų užtemimą, tapusį atspirties tašku šio filmo idėjai, filme didelis dėmesys skiriamas vyresniosios kartos giminaičių išgyvenimams atkurti (pavyzdžiui, pakartotinai ekranizuojamas ir skaitomas režisierės tėvo dienoraštis). Neegzistuojant institucinei atminties sistemai, pripažįstančiai praeities įvykius nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, N. Urban šeimos istorijos vizualinis tyrimas tampa Pierre Nora aprašyta „atminties vieta“ – monumentu, svarbiu bendruomenės kolektyvinei atminčiai įtvirtinti. Tačiau paveldėtos atminties aspektas XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios meno darbuose yra plačiai paplitęs ir dažniausiai tyrinėjamas intymioje šeimos erdvėje, tad šis filmas yra ne fenomenas, o veikiau plataus kino ir literatūros reiškinio dalis.

Nepaisant to, režisierės mnemoniniai bandymai saviti savo forma. Akivaizdu, jog filmo kalbai įtaką padarė N. Urban patirtis fotografijos srityje. Nors analogo naudojimas yra neatsiejama atminties estetikos dalis, originalumo suteikia kontrastas tarp rankomis ryškintos 8 milimetrų ir 16 milimetrų juostomis filmuotos medžiagos. Anot filmo režisierės, ryškesnį ir gilesnį vaizdą kurianti platesnė juosta reprezentuoja dabarties realybę , o grūdėtesnė, nostalgiška 8 milimetrų – kuria atminties portretą. Blyškūs vaizdai ir lėtai į fokusą grįžtantys kadrai iliustruoja individo bandymus atkurti skausmingus prisiminimus, nugramzdintus tolimose atminties kertelėse. Pasitelkdama juostą, ryškinant išmaudytą kavos tirščiuose ir jūros dumbliuose, režisierė imituoja senų, mėgėjiškai išryškintų šeimos archyvų estetiką, tarsi sukurdama neegzistuojančią praeities dokumentaciją.

Drauge svarbu paminėti ir skrupulingumą, kurio reikalauja filmavimas analogine kamera: „Užtemimo“ kadrai daugiausiai statiški, subalansuoti ir apgalvoti. Filmo struktūra taip pat yra preciziška ir pasižymi jau minėtu cikliškumu – pasikartojantys gamtos dėsniai tarsi atliepia pasikartojantiems karams. Filmas įrėminamas ne tik prisiminimais apie užtemimus, bet ir kiaulės gyvenimo ciklu. Įdomu, jog pradėtas kabančiu kumpiu, gyvulio gyvenimo periodas filmo pabaigoje visgi užbaigiamas gimimu, taip tarsi suteikiant žiūrovui vilties.

Kolektyvinė atmintis, kolektyvinė trauma – itin „karštos“ temos ir šiandieninėje Lietuvos visuomenėje, todėl Natašos Urban filmas Lietuvos žmogaus teisių filmų festivalyje buvo parodytas labai laiku. Juk „Užtemimas“ nagrinėja individo ir tautos, įsipainiojusios imperialistinių karo žaidimų įtakos lauke, realybę. Nors tarp Lietuvos ir Serbijos sienos daugiau nei tūkstantis trys šimtai kilometrų, tačiau kai kurie filmo įvaizdžiai Lietuvos auditorijai gali pasirodyti pažįstami. Monolitiniai daugiabučiai, ant lango prilipdytos popierinės snaigės, kiaulės skerdimas, primenantis Sigito Parulskio „Aukojimą“, gandras, tupintis lizde, ar 1991-aisiais metais miesto gatvėmis važiuojantys tankai – visi šie ženklai Lietuvos auditorijai bus artimesni, nei, tarkim, Vakarų žiūrovams.

Visgi filmo artumas Lietuvos kontekstui neapsiriboja vien semiotika. „Mūsų kiemas buvo kaip didelė komuna“, – filme apmaudžiai konstatuoja režisierės močiutė. Ne paslaptis, jog panaši nuoskauda jaučiama ir šiandieniuose Lietuvos tautinės atminties diskursuose, nagrinėjant ne tik nuo besikeičiančių režimų nukentėjusių šeimų pasakojimus, bet ir Lietuvos, „mūsų kiemo“ plačiąja prasme, išniekinimą. Tad, nepaisant Lietuvos ir tuometinės Jugoslavijos politinių realijų skirtumų, artima išlieka „Užtemime“ minima tautų akistata su išorinių valstybių įtaka.

N. Urban filme bandomas sutalpinti vizualinis ir problematinis spektras yra platus. Kiekvieno personažo pasakojimai aprėpia kiek skirtingą karo realijų aspektą ir istorinį laiką. Filme pasakojamos istorijos apie karo pabėgėlius, partizanus, skurdą, valstybės nuslėptą lagerį, pristatoma ir pasibaisėtina moters padėtis tuometinėje Jugoslavijos visuomenėje. Norint aprėpti tiek daug, rizikuojama paviršutiniškumu, tačiau režisierės kinematografinis tyrinėjimas yra ne atsainus, o visapusiškas.

„Užtemimas“ nesistengia vien edukuoti žiūrovo apie Serbijos praeitį, bet veikiau taikliai atskleidžia kultūrinės atminties atkūrimo naštą, tekusią jaunesniosios kartos kūrėjams Europoje. Gal ir visai netyčia, susiklosčius šiandieninei geopolitinei situacijai, N. Urban filmas, kaip sufleruoja titruose pasigirstanti daina, peržengia nacionalines sienas, nušviečiant ir Lietuvai aktualią problemą. Juk karų akivaizdoje tolima praeitis tampa artima, o kolektyvinių išgyvenimų perdavimas vaizdiniais ir metaforomis tęsiamas net jei senoji karta atsisako kalbėti apie praeities žaizdas.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Rėmėjai

Visi rėmėjai