Spalio 8–30 d.

Aušra Umbrasaitė

Celle qui manque – The Missing One – Dingusi
Tu me manques – I Miss You – Pasiilgau tavęs

Stebėdama nuo morfino priklausomą Ioną – dokumentinio filmo „Dingusi“ (2020, Prancūzija) pagrindinę heroję – ir jos brolį, šio filmo režisierių Rares Ienasoaie, nejučiomis prisimenu dokumentininkę Heleną Třeštíkovą. Ji mėgsta filmuoti paraščių žmones: su kamera seka juos dešimtmečiais, kol į filmą nugula itin atviras, tirštas, klampus žmogaus portretas.

Filme „Dingusi“ laikas taip pat svarbus herojus, bet istorijoje jis atsiskleidžia kitaip. R. Ienasoaie nereikia daugelio metų, jog prisijaukintų savo heroję Ioną kaip personažą, nereikia prisikasti iki jos širdies gelmių, jog užfiksuotų nuoširdų kadrą. Rares ir Iona – brolis ir sesuo, vaikystę praleidę kartu, tad ryšys yra jau užkoduotos jų kraujyje.

Visgi susitikimas, kurį stebime filme, įvyksta po šešerių nesimatymo metų. R. Ienasoaie sugrįžta pas seserį Ioną, nes pasijunta vienišas, o gal ir šiek tiek kaltas. Iona tikrai nėra „dingusi“ kaip nuteikia filmo pavadinimas: ji sesuo ir dukra, kurios niekas nenori prisiminti. Trisdešimtetė klajūnė, savo atskalūniškas dienas leidžia vis perstatydama savo autobusiuką į skirtingas miesto parkavimosi aikšteles. Ji taip pat priklausoma nuo narkotikų – dėl šios priežasties, šeima nuo jos nusigręžė jau prieš daugelį metų.

R. Ienasoaie bando atgaivinti nutrūkusį santykį su seserimi ir šį trapų momentą imasi fiksuoti: jis stebi Ioną ir jos aplinką, kalbina, klausosi. Įjungta kamera juos vėl sujungia bendram buvimui, nuteikia nuotykiui, į kurį kartu gali leistis po daugelio metų. Filmo kūrimas čia tampa beveik tapatus jų santykių kūrimui ir atstatymui.

Jų laikas drauge sutirštėja sutemus. Kaip ir pačios Ionos gyvenime, taip ir filmo centre yra jos namai, minėtas autobusiukas. Atėjus nakčiai, brolis ir sesuo įsitaiso šalia, ji ant galvos užsideda žibintuvėlį ir pasišviesdama blankia šviesele bando rasti tinkamą veną susileisti dozę. Jis filmuoja.

Ionos pasaulis – sujaukti daiktai, ant grindų besimėtančios šiukšlės – viskas pranyksta lyg nebuvę. Galima numanyti, kad Iona skendi tamsoje visomis prasmėmis – fiziškai ir morališkai. Visgi šiuose kadruose akys nevalingai krypsta į šviesą. Ilgiau stebint blausų Ionos portretą, buitinė žibintuvėlio šviesa pamažu tampa beveik rembrantiška, sakralia. Švelniai apšviestas Ionos veidas visoks – susikaupęs, mąslus, kartais palaimingas. Broliškas režisieriaus žvilgsnis švelnus – jis stebi neteisdamas, leisdamas Ionai pačiai pasakoti savo istoriją.

Kol Iona leidžiasi dar vieną dozę, iš už kameros režisierius perskaito jų rumunės močiutės seniai rašytą laišką. Šeimos pabėgimas iš Rumunijos į Prancūziją lieka tik paraštėje, bet atgaivina jų bendrus prisiminimus apie jaunystės dienas. Tad skaudžius prisiminimus į šalį nustumia sentimentalūs ir džiugūs – laikas prie jūros, ėjimas drauge į kiną.

Tamsa leidžia jiems išsikalbėti ir vėl pasijusti artimais. Atrodo, būtent šiame taške jų bendra dabartis susitinka su praeitimi, o praeitis – su lūkesčiais ateičiai. Laikas herojams ištįsta, o daugelį svarbių gyvenimo momentų žiūrovas tegali numanyti iš nuotrupų. Jų susikurtame prietemos prieglobstyje kartu praleidžiame didžiąją dalį filmo.

Deja, dienos šviesoje šis burtas išsisklaido. Ionai vėl reikia tvarkyti buitinius reikalus – eiti į parduotuvę, užsipilti degalų. Tuo metu kamera akivaizdžiai atsitraukia, dažniausiai ją stebi iš toli, kartais per purviną furgono stiklą. Dienos metu atsiradęs atstumas primena apie režisieriaus tikslą kurti filmą, ieškoti objektyvesnio žvilgsnio, į seserį vėl pažvelgti kaip į personažą.

Filme ryškus dvilypumas – ne tik kontrastas tarp nakties ir dienos, brolio ir sesers, bet ir tarp to, ką išgyvena pati Iona. Jos jausmai susikaldę: laiminga ir sąmoningai reflektuojanti savo gyvenimo pasirinkimus, ji kartu yra labai vieniša. Ji tiki, kad nors narkotikai veda į savidestrukciją, jie niekada neatstumia taip, kaip galėtų atstumti mylimasis. Ir negaili gyvenimiškų patarimų jaunesniam broliui: „Kai jauti, kad turi kažką įrodyti kitiems, dažniausiai turi tai įrodyti sau.“

Žinoma, broliška režisieriaus meilė skleidžiasi per lūkestį, jog šis atsinaujinęs bendravimas atneš taip laukiamą pokytį ir Iona sugrįš namo, į šeimą. Akivaizdu, kad tai nėra įmanoma. Jie tegali toliau tęsti susikurtą nakties ritualą: kartu įsivaizduoti, kas (ne)įvyks, ir taip atrasti šviesos takelį visa gaubiančioje tamsoje.

Filmo atomazga įvyksta prie jūros. Brolis ir sesuo išeina pasivaikščioti: rodos, taip bando atkartoti prisiminimus, apie kuriuos kartu kurį laiką kalbėjosi. Drebantis kameros vaizdas primena šeimos archyvus, kai filmuojama tik per keliones, šventes ir, svarbiausia, išgyvenant laimingas akimirkas drauge. Šis trumputis epizodas prie jūros savitai apibendrina jų santykius dabartyje: Iona ir Rares vaikštinėja vienas nuo kito nutoldami, bet daugiau niekada nepamesdami vienas kito iš akių.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Rėmėjai

Visi rėmėjai