Spalio 8–30 d.

Arnas Malašinskas

Debiutinis režisieriaus Louiso Hothothoto, kilusio iš Kinijos, dokumentinis filmas „Keturios kelionės“ pasakoja apie vieno vaiko politikos pasekmes Kinijoje.

Ši 35-erius metus trukusi šeimos planavimo ir kontroliavimo programa (1980–2016), kuria buvo siekiama pažaboti šalies gyventojų skaičių, tapo viena labiausiai smerkiamų politikos krypčių valstybės istorijoje. Dėl daugybės kūdikių žudymų bei priverstinės moterų sterilizacijos buvo stabdomas gyventojų skaičiaus augimas. Nepaisant griežtų bausmių, daug šeimų visgi nusprendė susilaukti antros ar net trečios atžalos. Be galo asmeniškame filme „Keturios kelionės“ Louisas Hothothotas – antras vaikas, gimęs vieno vaiko politikos laikotarpiu – neria į užgniaužtas savo šeimos traumas, bandydamas jas suprasti per tuometinę kinų kasdieninio gyvenimo prizmę.

Nyderlanduose gyvenantis Louis Hothothotas nuo mažens jaučiasi atstumtas tėvų. Pas juos lankosi retai. Tačiau sena šeimos nuotrauka, padaryta Tiananmenio aikštėje, kurioje režisieriaus motina įamžinta nėščia, paskatina grįžti į Kiniją. Per daugybę itin asmeniškų ir jautrių interviu su savo mama, tėvu bei seserimi, jis sužino apie vieno vaiko politikos poveikį jo šeimai ir tamsią šeimos paslaptį, apie kurią niekas nenori kalbėti.

Filmo struktūra susideda iš Louis Hothotohot kelionių pirmyn ir atgal tarp Europos ir Kinijos bei pačioje Kinijoje. Istorija vystosi keturiuose skyriuose, per kuriuos Hothothotas susitaiko su savo, kaip nelegalaus kūdikio, statusu (šnekamojoje kalboje jis vadinamas „juodu vaiku“).

Hothothotas šio filmo kūrimą naudoja kaip savipagalbos, psichoanalizės įrankį, o tai „nepatogu“ tiek jo šeimai, tiek žiūrovui. Regis, filmo ašimi tampa režisieriaus sau pačiam užduodamas klausimas – kas aš esu?“

Režisieriaus kamera visuomet nutaikyta į šeimos narius, net kai jie tyli, taip atskleidžiant sutrikimą ar nutolimą. O emocinio įsitraukimo stoka iš tėvų pusės jaučiama viso filmo metu. Jau pirmą kartą visai šeimai susitikus, vyresnioji Louiso sesuo kaltina tėvus: „Atotrūkis tarp tavęs ir sūnaus per didelis“.

Visgi netrunkame sužinoti, jog antrojo vaiko gimimas turėjo rimtų pasekmių Pekine gyvenantiems tėvams, ypač jo tėvui, kurio politinės karjeros ambicijos buvo sunaikintos, nusižengus „vieno vaiko politikai“.

Šeimos narių interviu lydimi nuoskaudų vieni kitiems, susikaupusio pykčio ir kaltinimų dėl neišsipildžiusių lūkesčių. Režisierius anaiptol nėra protagonistas šioje istorijoje, protagonisto šioje istorijoje turbūt apskritai nėra. Režisierius pats ieško savęs, ryšio ir su šeima Kinijoje, ir su drauge Nyderlanduose. Hothothoto sesuo laiko nuoskaudas ir tėvams, ir pačiam režisieriui, kuris, jos manymu, buvo labiau mylimas. Ir nors visi šeimos nariai yra šios situacijos įkaitai, jie nepajėgia, o gal net ir nebando, suprasti vienas kito. Šeimos santykiai ironiškai atsispindi vienoje scenoje: filmuojant savo tėvus su seserimi vienoje lovoje, miegančius labai nepatagiose kūno pozicijose, išgirstame režisieriaus komentarą: „Jų gyvenimai susipynę net miegant“. Ironijos filme yra ir daugiau: humoristinis ir kartais šmaikščiai skambantis garso takelis puikiai papildo paprastą ir minimalistinį „Keturių kelionių“ montažą.

Šiame režisieriaus videodienoraštyje (tiesa, vietomis truputį ištęstame ir tiek asmeniškame, jog galbūt daugiau pasakančiame pačiam autoriui, o ne žiūrovams) tėvų ir vaikų santykiai dar labiau komplikuojasi, kai atskleidžiamas tragiškas šeimos įvykis. Pasirodo, Hothothoto sesuo nebuvo jos tėvų pirmagimis, o užgniaužtas sielvartas dėl mažamečio sūnaus mirties įsiliejo į brolių ir seserų auklėjimą tokiais būdais, kokių jie patys iki šiol nesuvokė.

Viską vainikuojantis finalas, kuriame keli šeimos nariai ašarodami kūdikio kapo vietoje pasodina bugenviliją, leidžia suprasti, jog tai nebuvo tik laidotuvės ir paprasta tradicija. Susirinkimas atspindi gedulą ir susitaikymą, o galbūt ir naują pradžią jų santykiuose. Tai savotiškas bandymas atversti naują puslapį komplikuotoje šeimos istorijoje, vienoje iš daugelio panašių tragedijų Kinijoje.

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2022-2023“ metu.

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

 

Rėmėjai

Visi rėmėjai