Apie filmą

Girdime: „Viduržemio jūra – purpurinė. Matau šviesos atšešėlius, visose odos porose jaučiu vandenį. Aš nebebijau.“ Matome: azūrinis dangus susilieja su tamsiai žydra jūra, oranžinė gelbėjimo liemenė kyla ir leidžiasi po vandeniu, o su ja – ir tebevilkinti rūbais moteris. Tai Amel Azakout, viena iš filmo „Purpurinė jūra“ režisierė. Jos valtis, plaukiant su kitais pabėgėliais iš Turkijos į Graikiją, nuskęsta prie Lesbo salos. Bejėgiai žmonės plūduriuoja vandens paviršiuje ir laukia atvykstančios pagalbos. 67 minutės – tai ne tik faktinė filmo trukmė, bet ir laikas, kurį mes skiriame ir praleidžiame kartu su šiais žmonėmis. Unikalią kinematografinę patirtį kurianti „Purpurinė jūra“ „Nepatogaus kino“ žiūrovams galbūt primins vokiečių režisieriaus Philipo Scheffnerio filmą „Havarie“, taip pat netradiciškai nagrinėjantį pabėgėlių problemą.

KALBA: arabų

SUBTITRAI: lietuvių, anglų

VERTĖ: Kristina Kaghdo

FESTIVALIAI:

Berlinale FORUM EXPANDED

Visions du Réel