Apie filmą

Vingiuotu kalnų keliuku darda sutrešęs autobusiukas. Juo metalo laužo rinkti važiuoja per anksti suaugęs Oskaras, jo vyresnysis brolis ir priekabus bei agresyvus jų tėvas. Bažnyčioje tarp klauptų ir nava kiek palinkęs vaikštinėja Stanley – imigrantas iš Nigerijos. Jis padeda kunigui: plauna grindis, nešioja dėžes ir atlieka kitus darbus. Nors Oskaras ir Stanley gyvena toje pačioje saloje, Sicilijoje, atrodo, kad jųdviejų pasauliai – du nesusiekiantys indai. Ir vis dėlto filme lėtai, bet užtikrintai jie artėja vienas prie kito. Galbūt jų susitikimas visgi įmanomas? Antrajame ilgametražyje Michele Pennettos filme, kuriame režisierius tarsi bando atrasti ir parodyti sicilietišką dvasią, fikcija yra subtiliai įaudžiama į šiurkštų realybės audinį. Ne veltui „Mano kūnas“ yra lyginamas su Gianfranco Rosi filmu „Liepsnojanti jūra“, kuris 2016 m. laimėjo Berlyno kino festivalį ir taip pat buvo rodytas „Nepatogiame kine“.

KALBA: italų

SUBTITRAI: lietuvių, anglų

VERTĖ: Ieva Frigerio

FESTIVALIAI:

Visions du Réel