lt| en
lt| en

2016 10 17

Egiptas po Arabų pavasario: eilinė žiema ar ledynmetis?

Aut. Urtė Laurinavičiūtė

Diskusija su islamo tyrinėtoju Egdūnu Račiumi, žurnalistu Vytautu Bruveriu, bei tarptautinių santykių specialistu Giedriumi Jakubauskiu po festivalio „Nepatogus kinas“ filmo „Kieno šalis?“

„Gal kartais reikia atsisakyti savęs ir savo principų, kad išgyventum?“ – klausimas, nuskambėjęs „Nepatogaus kino“ specialaus seanso metu rodyto filmo „Kieno šalis?“ („Whose country?“, rež. Mohamed Siam) personažo lūpomis, rodos, abejingų nepaliko. Sunkus lyg akmuo, priverčiantis atsisukti į save, susimąstyti apie žmogaus poelgių prasmę nenuspėjamose situacijose, žiūrovų mintyse jis sukosi iki pat filmo pabaigos. O po jo dar kartą nuskambėjo ir garsiai – įtemptoje diskusijoje „Egiptas po Arabų pavasario: eilinė žiema ar ledynmetis?“.

Jaunas Egipto režisierius Mohamedas Siamas 2011 m. leidosi į kelionę po savo šalies istoriją sunkiausiomis – revoliucijų, politinių perversmų ir netikėtumų – akimirkomis. Kelionę į žmogų – jo jausmus, baimes, norus ir išgyvenimus laikais, kai nežinomybė dėl rytojaus verčia elgtis desperatiškai. Kelionę, po kurios jam teko palikti gimtąją šalį, kurioje jo kamera užfiksuota dokumentika gali kainuoti gyvybę. Galiausiai – kelionę, kurios kino ekrane stebėti susirinkę islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius, žurnalistas Vytautas Bruveris ir tarptautinių santykių specialistas Giedrius Jakubauskis bei žiūrovų salė vėliau leidosi į ilgus pamąstymus apie šalį, jos perspektyvas bei žmones.

„Liūdna, beviltiška, depresyvu, tamsu“ – žodžiai, tyliai pasigirstantys, ištarus klausimą, kokie jausmai bei įspūdžiai kyla, mąstant apie Egipto situaciją revoliucijos metais. Diktatūra, su kuria ir kurioje gyvenama, išryškina socialines problemas – nepaprastą skurdą, milžiniškus edukacijos trūkumus, tarsi įsišaknijusią baimę kažką keisti. Jauni žmonės, kurių didžioji dauguma nemoka skaityti net baigę mokyklas – ar tai gali būti šalies išsigelbėjimas, siekiant pokyčių nusistovėjusioje sistemoje? Kažin. Nors šiandieninis Egipto jaunimas, pasak E. Račiaus, stipriai patobulėjęs savęs kaip piliečio identifikavimo klausimu, jam, kaip ir viso pasaulio jaunimui, trūksta kantrybės ir atvirų perspektyvų. Perspektyvų, kurias turėtų suteikti valstybė, norėdama jaunus protus ir kovoti dėl savo ideologijos pasiryžusią kartą išlaikyti ten, iš kur jie kilę.

 

Labai stipriai nuskamba filmo režisieriaus dialogas su žiūrovu, kuriame jis prisipažįsta verkęs – liūdesio ir nusivylimo ašaros lydėjo prezidentines naujienas. Pirmą kartą turėję galimybę rengti demokratinius rinkimus, Egipto gyventojai atsidūrė tarp dviejų garsiai ir savininkiškai riaumojančių „liūtų“: islamo radikalizmo ir destruktyvia diktatūra užsiiminėjusios karinės policijos. Baimė grįžti prie to, ko ką tik atsikratė, lėmė, kad į valdžią žengė „barzda“ – vienas vizualių būdų atskirti religijos fanatą. Tad į valdžią žengia dar viena jėga ir kardinalūs pokyčiai – atmetamos pasaulietinės vertybės, o įsijautusio pamaldžiojo kaktą puošia mėlynės, likusios nuo pernelyg stipraus „tikėjimo“…

Įsivaizduokite save šalyje, kurioje absoliuti valdžia priklauso vienai žmonių grupei? Grupei, kuri tą valdžią demonstruoja visais įmanomais brutaliais būdais: grasinimais, smurtu, ginklais. Per sunku? Gal net neįmanoma, nes mes gyvename kitaip. Mes turime laisvę rinktis, laisvę kalbėti, laisvę tikėti ir mąstyti. Traukdami minusą po minuso, skandindami šalies perspektyvas neaiškumo jūroje, diskusijos dalyviai, paklausti, ko galima būtų palinkėti šaliai, vieningai sutarė: būtent laisvės. Demokratijos, kuri neverstų klausinėti „Kieno šalyje aš gyvenu?“, leistų rinktis bei reikšti pažiūras. Drąsos tarti: „Ne, aš esu būtent toks, mano pažiūros yra tik tokios ir aš noriu gyventi neatsisakydamas savęs, neprarasdamas žmogiškumo, nebijodamas rytojaus“.

„Kieno šalis?“ – dokumentika, atverianti kelią itin plačiam aktualių temų ir diskusijų spektrui. Trejus metus kamera fiksuotos paprasto žmogaus gyvenimo akimirkos atskleidžia, koks pažeidžiamas gali būti tas, kuris kadaise turėjo valdžią. Į kraują įaugusi „sistema“, žinojimas, kad esi stiprus ir nepalaužiamas, kad gali daryti, ką nori – kam reikalinga demokratija ir žmogiškasis ryšys? Pasilikime kiekvienas sau retorinį klausimą: ar tai išsigelbėjimas ar  prakeiksmas?..

>