lt| en
lt| en

2017 10 23

„Nepatogaus kino“ nugalėtojas: „Visi matę mano filmą yra karo nusikaltimų Sirijoje liudininkai“

Karolis Vyšniauskas

Sirijos dokumentika „Paskutinis žmogus Alepe“ laimėjo abu pagrindinius „Nepatogaus kino“ apdovanojimus – ir žiuri, ir publikos. Tačiau režisierius Firas Fayyadas negali atsipalaiduoti: „Kol aš gaunu apdovanojimus, karas tęsiasi. Žmonės toliau miršta.“

Šiemet ir Amerikos „Sundance“ kino festivalyje apdovanotas „Paskutinis žmogus Alepe“ („Last Men In Aleppo“) kamerą atsuka į paprastus Alepo gyventojus, tapusius miesto herojais. „Baltaisiais šalmais“ pasivadinusi organizacija pasirinko ne bėgti iš bombarduojamo gimtojo miesto, bet likti padėti nukentėjusiems. Jie gelbėja moteris, vaikus ir traukia kūdikius iš griuvėsių – kartais išgyvenusius, kartais ne be.

Firas vyko į „Baltųjų šalmų“ misijas ir dokumentavo jų rizikingą darbą. Du kartus dabartinės Sirijos valdžios įkalintas, greta Alepo užaugęs režisierius dabar persikėlė į Daniją, bet sako, kad jo širdis visada yra Sirijoje

„Noriu grįžti į Siriją, bet kad tai padaryčiau, ten turėtų būti demokratija, lygybė, teisingumas. Jeigu taip nenutiks, kovosiu iš šalies, toliau kurdamas filmus“, – sako režisierius, pirmą kartą atvykęs į Vilnių.

Kaip ir daugelis sirų, Firas tikėjo, kad „Arabų pavasario“ metu prasidėjusi taiki revoliucija nuvers ilgametį autoritarinį šalies prezidentą Basharą al-Assadą ir pasuks Siriją demokratijos keliu. Tačiau protestuotojai pradėti žudyti. Rugsėjį „Jungtinės tautos“ informavo, kad dabartinė valdžia prieš sukilėlius virš 20-ies kartų panaudojo cheminius ginklus. 13-ai milijonų sirų reikėjo humanitarinės pagalbos, apie 5 milijonai pabėgo iš Sirijos ieškodami prieglobsčio kitur.

Dabartinį prezidentą palaiko savo armiją į Siriją atvedusi Rusija. Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną Firas Fayyadas laiko karo nusikaltėliu ir sako, kad už savo darbus jis turėtų atsakyti teisme.

Interviu su režisieriumi Vilniuje įrašė NYLA podkasto autoriai. Visą interviu galite paklausyti čia:

Feras Fayyad: Last men in Aleppo

 

Dalinamės interviu ištraukomis lietuviškai:

Ką patyrėte kalėjime Sirijoje?

Buvau įkalintas du kartus: pirmą trims mėnesiams, antrą – aštuoniems. Prieš mane, kaip ir prieš kitus, naudojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Prižiūrėtojai mušė, liepė kuo ilgiau stovėti ant kojų pirštų, nurengdavo, neduodavo maisto. Kai eidavau pamatyti tardytoją, nuolat matydavau mirusių žmonių kūnus ant žemės.

Bet vis tiek toliau ryžotės kurti filmus?

Taip, dar labiau. Kai pamatai kažką tokio, supranti, kad privalai papasakoti istoriją, kad ir kas atsitiktų. Mirtis yra ta pati – ar nuo automobilio gatvėje, ar kalėjime. Galiausiai mirsime visi, tad geriau savo laiką išnaudoti prasmingai. Žinoma, turi rūpintis savimi, saugotis. Bet turi papasakoti tai, ką pamatei. Tyla tik prisideda prie kitų nusikaltimų.

Ar tiesa, kad „Paskutinio žmogus Alepe“ idėja kilo kalėjime?

Taip. Norėjau sukurti filmą apie Sirijos žmonių kovą už išlikimą. „Baltųjų šalmų“ herojai įkūnijo tai, ką siekiau perteikti: drąsa, viltį, baimę, mirtį.

Kaip įtikinote juos filmuotis?

Tai buvo sunku. Jie nenorėjo būti filmuojami, nenorėjo, jog atrodytų, jog puikuojasi savo darbu prieš kameras. Jiems atrodė, kad jie tiesiog daro tai, ką privalo daryti. Argumentavau, kad jų darbas turi būti matomas, kitaip žmonės nesupras, kokie nusikaltimas vyksta. Sakiau jiems:  „O jeigu jūs mirsite – kas užfiksuos jūsų pamatytus nusikaltimus?“ Taip pamažu įtikinau, kad turime pradėti filmuoti.

Kiek medžiagos sukaupėte?

Beveik 350 valandų.

Koks jūsų ryšys su Alepu?

Alepas buvo mano vaikystės dalis. Augau greta jo. Visada ten pirkdavau batus – patys geriausi batai būdavo iš Alepo.

Matyti, kaip šis miestas griūva, turi būti neįtikėtinai skaudu.

Skaudžiasia yra ne tai, kad turi palikti savo miestą. Gali matyti kaip jis griūva, bet jei žinotum, kad galėsi jį atstatyti, būtų kitaip. Sunkiausia yra matyti, kaip svetimšaliai užėmė tavo miestą ir tu nebegali jame būti. Nesvarbu, ar miestas yra sugriautas ar ne – svarbu, ar gali jį atkurti.

Tačiau net jeigu viską Alepe nugriautų, miesto dvasia vis tiek liktų. Žmonių prisiminimų ir ryšio su šia vieta neištrinsi. Kai naciai sunaikino žydiškus memorialus, vėliau, kai pats nacizmas buvo sunaikintas, žmonės grįžo į savo namų vietas, jie prisiminė istoriją, ji vėl gyva. Nacizmas mirė – bet žmonių drąsa ir meilė namams liko. Tai nutiks ir Sirijoje. Vieną dieną žmonės čia sugrįš ir pasakys: „Tai yra mano namai.“

Ar jūs sugrįšite į Siriją?

Mano širdis visada Sirijoje. Netgi danai, kuriuos sutinku Danijoje – jeigu jie praleido Sirijoje metus ar du, sako, kad jų širdis yra Sirijoje. Tie, kurie aplankė Siriją, šios vietos negali pamiršti. Damaskas ir Alepas yra vieni seniausių miestų žemėje. Kai ten nuvyksti, jauti žmonišką ryšį su šia vieta, kad ir iš kur būtum.

Bet nežinau, ar galėsiu grįžti į Siriją. Noriu grįžti, bet kad tai padaryčiau, ten turėtų būti demokratija, lygybė, teisingumas. Jeigu taip nenutiks, kovosiu iš šalies, toliau kurdamas filmus. Kursiu filmus ne tik apie Siriją – bet Sirija, tai, ką čia mačiau, visada mane įkvėps siekti teisingumo. Manau, kad teisingumas taip pat gali būti meno stilius.

Kaip vertinate Putino Rusijos įsikišimą į Sirijos konfliktą? Jie atėjo su tikslu „kovoti su ISIS“ – ar tai vyksta?

Iš to ką mačiau ir ką užfiksavau – Rusijos veiksmai Sirijoje nebuvo tokie, kokius jie žadėjo. Jie nebuvo „geri berniukai“. Jie nužudė tūkstančius žmonių, sugriovė ligonines, civilių namus. Nuo bombų mirė moterys ir vaikai. Jie nesistengė kariauti su ISIS ar kitomis teroristų grupėmis. Putino politika Sirijoje – nenoriu to vadinti Rusijos politika, nes Rusijos žmonės yra atskiras vienetas – reprezentuoja blogį. Putinas reprezentuoja nusikaltimą žmoniškumui. Vieną dieną jis turėtų būti paduotas į teismą. Iš Sirijos perspektyvos, jis yra karo nusikaltėlis.

Putino tikslas yra palaikyti dabartinį Sirijos prezidentą Assadą. Ar Assadas turi būti pašalintas, siekiant demokratiškos Sirijos?

Tikrai taip. Jis irgi yra nusikaltėlis. Jis padalino šalį ir privedė ją prie destrukcijos. Jis yra priežastis, kodėl milijonai sirų turėjo palikti gimtinę, daugelis jų buvo nužudyti kalėjimuose ar mirė Viduržemio jūroje. Tai yra valdžios atsakomybė, nes, užuot ieškoję taikių būdų kalbėtis su žmonėmis, jie panaudojo smurtą. Taikus judėjimas tapo ginkluotu konfliktu. Viskas yra dokumentuota.

„Paskutinis žmogus“ Alepe buvo apdovanotas žiuri prizu prestižiniame „Sundance“ festivalyje Amerikoje. Ką jums reiškė šis apdovanojimas?

Gavęs kiekvieną apdovanojimą – dabar filmas gavo 23 apdovanojimus skirtinguose festivaliuose – klausiu savęs: ką savo filmu galiu pakeisti? Kiekvieną kartą apdovanotas jaučiuosi netgi gėdingai. Kol aš gaunu apdovanojimus, karas tęsiasi. Žmonės toliau miršta.

Bet daugiau žmonių sužino, kad tai vyksta. Ar ne toks yra dokumentikos tikslas?

Taip, žmonės sužino. Bet niekas nesikeičia. Tad kiekvieną kartą kritikuoju save, kad galėčiau padaryti daugiau. Kartais jaučiuosi liūdnas, nors stengiuosi šypsotis. Noriu, kad šis filmas sukurtų realų pokytį – kad žiūrovai ir žiuri būtų motyvuoti papasakoti Sirijos istoriją kitiems. Visi matę šį filmą yra karo nusikaltimų Sirijoje liudininkai.

Bet ką žiūrovai gali padaryti?

Visi gali ką nors padaryti. Šiandien visi naudojame socialinius tinklus. Žmonės Lietuvoje gyvena demokratijoje: jie išsirinko politikus, kurie juos reprezentuoja. Jie gali parašyti politikams laišką ir pasakyti: šitai turi būti sustabdyta. Teisingumas Sirijoje turi būti atstatytas. Išrinkti žmonės turėtų prisiimti atsakomybę. Nes jie eina į politiką ne tik dėl savo šalies, bet ir dėl viso pasaulio. Kiekviena maža problema kitoje pasaulio šalyje padaro įtaką likusioms. Tad politikai turi daryti spaudimą. Ne tik kad nutrauktų karą Sirijoje ir paverstų jį įšaldytu konfliktu, bet kad būtų atstatytas teisingumas. Neturiu sprendimo kaip tai padaryti, nesu politikas. Bet politikai turi apie tai galvoti ir jausti piliečių spaudimą.

Taip pat noriu, kad žmonės suprastų pabėgėlių situaciją. Kad jie suprastų, jog iš Sirijos pabėgę žmonės matė kažką, ko nematė visi kiti. Tai baisu, tai it II pasaulinis karas. Prieš juos buvo naudoti ginklai. Niekas iš tų žmonių nenorėjo palikti šios šalies. Sirija yra nuostabiai graži šalis. Bet nusikaltimai aplink juos privertė pabėgti. Jie buvo priversti. Tai nebuvo savanoriškas sprendimas. Viliuos, kad pamatę filmą, žmonės labiau atvers širdis pabėgėliams.