lt| en
lt| en

2017 09 16

Kokia tavo istorija? Kaip nerimtas juokelis darbe gali tapti nepakeliama našta

Spalio mėnesį vyksiantis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ žiūrovams pristatys specialią dokumentinio kino programą „Kokia tavo istorija?“ skirtą diskrimacijos temai. Siekdami atskleisti įvairias diskriminacjos formas, kviečiame skaitytojus dalintis savo istorijomis ir padėti kitiems peržengti tylos ribą. Šiandien kviečiame susipažinti su Justės patirtimi iš tolimos kelionės.

Dirbau meksikietiško maisto užkandinės virtuvėje hipsterių rajone Toronte (Kanada). Buvau pirma mergina dirbanti prie griliaus, tad gan vyriškas kolektyvas mane greitai priėmė kaip savą. Darbas – varginantis, tempas – greitas, ir, kaip įprasta virtuvėje, juokeliai – aštrūs.

Čia dirbo įvairiausių tautybių žmonės – meksikiečiai, japonas, korejietė, airių kilmės kanadietis, vokiečių kilmės kinietis ir vaikinas iš Nigerijos. Visi skirtingų odos ir plaukų spalvų, sudėjimų, akcentų. Todėl lengviausiai juokeliai gimdavo pagal išorinius bruožus. Mane, vienintelę Rytų Europietę, nuo pat pirmos dienos ėmė vadinti rusų šnipe, nes tokią šalį kaip Lietuvą mažai kas buvo girdėjęs, o Sovietų Sąjungos atgarsiai dar iki šių dienų gan baugūs. Priėmiau šią pravardę kaip juoką, tikėdamasi ilgainiui per tą juoką kolegas nušviesti ir savo tautybe juos sudominti.

Laikas bėgo, juokeliai virto įžeidinėjimais, o mano pasakojimai apie Lietuvą ir jos išskirtinumą dėmesį atitraukdavo tik akimirkai ir tik pokalbiuose akis į akį. Vis tiek likau Eastern European su visais įmanomais neigiamais stereotipais. „O pas jus ten, KGB mokykloj, tik tokius aukštus kaip tu priima?“, „Ko liūdi, šnipe, apie savus galvoji?“, ir tt. Rodėsi, kad kietesnis tas, kuris drėbteli aštresnią pašaipą. Ėmiau nebekreipti dėmesio. Juk, kai nebereaguoji, tai ir tave engiančiam darosi nebeįdomu.

Užgauliojimai darbe mane gniuždė. Nors dirbau darbšiai, užbaigdavau užduotis, nesimuliuodavau – laikui bėgant pastebėjau, kad darbų man apkraunama daugiau, o mano indėlis nepastebimas. Nekenčiau kiekvienos darbo darbo dienos, norėjau dingti, bet neturėjau kur.

Po trijų mėnesių, likus paskutinėms darbo dienoms, labai nedrąsiai papasakojau šią istoriją gerai draugei, kuri man atmerkė akis. Giliai viduje užrakinta mano istorija, kurios gėdinausi, stipriai mane slopino ir vargino iki kol aš ją ištariau garsiai.

Paskutinę darbo dieną rėžiau tiesą girdint visiems kolegoms. Stojusią ilgą tylą lydėjo nuleisti žvilgsniai ir tylūs atsiprašymai. Visi grįžo į savo darbo vietas, siūlėsi mane pakeisti. Pajutau palengvėjimą, kad pagaliau apgyniau save. Pagalvojau, bet gi nebuvo jau taip sunku.

Justė Zavišaitė

Atsiųskite savo istoriją adresu: manoistorija@nepatoguskinas.lt Jei manote, kad susidūrėte su diskriminacija, siūlome kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Skundą galima pateikti užpildant skundo formą internete, išsiuntus ją įprastu ar el. paštu, faksu ar tiesiog atnešus į Tarnybos būstinę. Daugiau informacijos: http://www.lygybe.lt/lt/skundai