lt| en
lt| en

2017 10 27

„Flotelis Europa“: Jugoslavijos karai ir prieglobstis ant vandens

Šių metų žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai turi galimybę geriau susipažinti su bosnių, serbų, kroatų, slovėnų dokumentinio kino kūrėjų darbais. Dokumentinių filmų produkcija buvusioje Jugoslavijoje buvo gana gerai žinoma tarptautinėje erdvėje VIII ir IX dešimtmetyje, ypač dėl trumpametražių filmų su įžvalgia bei politiškai kritiška mintimi. Kino kuratorės ir kritikės Rados Šešič sudaryta programa „Matuojant visuomenės karštį” pateikia keletą ryškiausių naujosios dokumentikos iš buvusių Jugoslavijos šalių pavyzdžių, kurie simbolizuoja drąsų kiną, bebaimį gyvenimo istorijų ir aktualių įvykių vaizdavimą. Nors minėti filmai ir vaizduoja Jugoslavijos karų tragedijas ir pokario laikotarpio gyvenimo sąlygas septyniose po Jugoslavijos suskilimo naujai atsiradusiose šalyse, kas Lietuvos žiūrovui gali pasirodyti ne taip artima ir aktualu, tačiau šios programos sudarytoja akcentuoja, kad daugelis šių filmų nagrinėja skausmą – individualų, šeimos ar tautos. Perteikti per asmeninę prizmę, šie kino kūriniai tampa aktualūs bei universalūs ir siejasi su visomis kultūromis visuose pasaulio kampeliuose. Ši dokumentika atspindi visuomenės karštį, o jos išskirtinumo bruožas – individualios išraiškos būdų bei naujos kino kalbos paieškos.

Kaip geros bei įtraukiančios kino kalbos kūrimo pavyzdys turėtų būti Vladimir Tomić dokumentinis filmas „Flotelis Europa“ (2016 m.). Režisierius, pasitelkdamas tiek šeimos, tiek surinktą kitų laivo, valdomo Danijos Raudonojo Kryžiaus draugijos, gyventojų archyvinę medžiagą, užfiksuotą tuomet populiarėjusiomis buitinėmis vaizdo kameromis, pasirenka autobiografinę perspektyvą – jis iš už kadro pasakoja savo, vaiko, patirtus išgyvenimus Jugoslavijos karo metu iš suaugusio vyro, likusio gyventi Danijoje, perspektyvos. Šiais laikais vykstančių konfliktų dokumentuotojais galime būti kiekvienas, vaizdus fiksuodami telefonais (pavyzdžiui, Ukrainoje yra sukurta nesuskaičiuojama galybė dokumentinių filmų, sukurtų montuojant telefonais nufilmuotą vaizdo medžiagą Maidano revoliucijos metu), o Jugoslavijos karas buvo pirmasis, dokumentuojamas vadinamaisiais „namų vaizdeliais“ buitinėmis kameromis. Režisieriaus filme pasitelkiamas atgyvenusių VHS kasečių keliamas traškesys bei vaizdo prablukimas žiūrovui padeda lengviau nusikelti į X dešimtmetį.

Filme Vladimir Tomić su žiūrovu dalinasi savo šeimos pabėgimo iš karo žiaurumų draskomos tėvynės bei gyvenimo gigantiškame laive, prišvartuotame viename iš Kopenhagos kanalų, su tūkstančiu kitų prieglobsčio prašytojų istorija. Filmo naratyvas gana linijinis, prasidedantis nuo X dešimtmečio pradžios. Nors iš pasakojimo juntama, kad režisierių iki šiol persekioja ir neduoda ramybės galybė prisiminimų, kurie yra daugiasluoksniai, tačiau naratyvas išlieka paprastas, kalbama taip, kad kiekvienas žiūrovas, nepatyręs nieko panašaus, galėtų emociškai susitapatinti ir nors kiek pajusti įvairiapusę karo griaunamąją jėgą.

Kuomet Vladimir Tomić kartu su motina ir vyresniuoju broliu pabėgo į Daniją, jam tebuvo 12 metų. Jis laukė vasaros atostogų, tikėjosi, kad, kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima vyks atostogauti į Kroatiją prie jūros. Tačiau tą kartą jam buvo pasakyta atsisveikinti su tėvu, seneliais ir kitais artimaisiais bei draugais, nes jie turi bėgti iš šalies – į Daniją. Berniukui iš pradžių patiko mintis, nes ir ten bus jūra, gyvens dideliame laive, susiras naujų draugų, tačiau po 20 metų režisierius, filme keliaudamas savo prisiminimų labirintais, sako, kad tas laivas neilgai trukus jam tapo panašus į gigantišką akvariumą su galybe knibždančių egzotiškų žuvų. Kadangi telefono ryšys dažnai neveikdavo ir nebūdavo įmanoma pasikalbėti su artimaisiais, likusiais Bosnijoje, keli laivo gyventojai nusprendė nusipirkti keletą buitinių vaizdo kamerų, kuriomis buvo fiksuojama gyvenimo laive kasdienybė bei VHS kasečių formatu namo siunčiami „laiškai“, kurie vėliau tapo filmo „Floteris Europa“ pagrindu. Tuo tarpu laivo gyventojai, norėdami sekti tai, kas vyksta jų karšte, ir tikėdamiesi nors akimirksniui pamatyti savus, tiesiog įsišaknydavo kėdėse priešais mažą vienintelio televizoriaus ekraną ir dienų dienas skęsdavo cigarečių dūmų debesyse ir nesibaigiančiame kažko laukime. Įdomu ir tai, kad nors visi laivo gyventojai bėgo nuo karo metu visame regione įsibujojusių nacionalistinių judėjimų, „tautų valymo“, tačiau ir gyvenant laive, jiems teko susidurti su neapykanta, pasireiškiančia tautinės kilmės pagrindu, mokytis sugyventi ir nepasiduoti provokacijoms.

Nors filmo centre – vargingas karo pabėgėlių gyvenimas laive „Flotel Europa“, stebina režisieriaus atskleidžiamų kitų temų emocinis gylis ir perteikimo subtilumas. Vladimir Tomić jautriai kalba apie savo prarastą vaikystę, patirtus emocinius sunkumus būnant rytiečiu vakarų žemėje, ramybės neduodantį ilgesį ir kaltės jausmą dėl pabėgimo bei nesugrįžimo. Žmonės, keleriems metams uždaryti laive it skardinėje dėžutėje, toli nuo savo namų ir artimųjų, išgyvena giliai bei ilgam traumuojančias asmenines dramas, jie jaučiasi izoliuoti nuo pasaulio, pamiršti. Visa tai augina nerimą, sėja paniką, maišto siekį, paguodos paieškas svaigaluose.

Filmą „Flotelis Europa“ galite pamatyti spalio 27 d., 20:30 val., Klaipėdoje, „Kultūros fabrike“

 

Parengė Radvilė Bajelytė